Erkiulis Puarò: Genialusis Detektyvas, Kurio Ūsai Ir „Mažosios Pilkosios Ląstelės“ Užkariavo Pasaulį

Literatūros ir populiariosios kultūros panteone yra vardų, kurie peržengia laiko ir geografijos ribas, tapdami kone gyvais žmonėmis milijonų vaizduotėje. Vienas ryškiausių tokių personažų – Erkiulis Puarò (Hercule Poirot). Šis pedantiškas, kiek ekscentriškas ir nepaprastai protingas belgas, gimęs rašytojos Agathos Christie plunksnoje, tapo detektyvinio žanro sinonimu. Jo metodai, paremti ne pėdų vaikymusi su didinamuoju stiklu, o „mažųjų pilkųjų ląstelių“ mankštinimu, amžiams pakeitė detektyvo sampratą. Tačiau kas slypi už legendinių ūsų, tobulai išlyginto kostiumo ir aštraus proto?

Žmogus, gimęs iš karo pabėgėlių ir rašytojos vaizduotės

Kaip ir daugelis genialių idėjų, Erkiulis Puarò gimė iš netikėto įkvėpimo šaltinio. Pirmojo pasaulinio karo metais Agatha Christie, dirbdama savanore vaistinėje savo gimtajame Torki mieste Anglijoje, susidūrė su belgų pabėgėliais, ieškančiais prieglobsčio nuo vokiečių invazijos. Jų pasakojimai, manieros ir, be abejo, prancūziškas akcentas (kurį anglai dažnai painiojo su tikra prancūzų kalba) paliko rašytojai gilų įspūdį. Būtent tada jos galvoje pradėjo formuotis naujo tipo detektyvo paveikslas – ne anglo didvyrio, o svetimšalio, kuris savo išskirtinumu ir protu pranoksta vietinius.

Christie sąmoningai kūrė Puarò kaip kontrastą tuo metu populiariam Sherlockui Holmesui. Vietoj aukšto, asketiško ir chaotiško Holmso, ji mums padovanojo žemą, apvalainą, pedantišką gurmaną. Puarò – buvęs Belgijos policijos pareigūnas, priverstas palikti tėvynę ir pradėti naują gyvenimą Anglijoje kaip privatus detektyvas. Ši priešistorė ne tik paaiškina jo buvimą Anglijoje, bet ir suteikia jam tam tikro pažeidžiamumo bei atskirties jausmą, kurį jis kompensuoja geležine savitvarda ir pasitikėjimu savo protiniais gebėjimais.

Simetrijos manija ir nepriekaištingas stilius

Puarò išvaizda ir įpročiai yra tokie pat ikoniški kaip ir jo protas. Kiaušinio formos galva, kurią jis visada laiko šiek tiek pakreiptą į šoną, žvalios žalios akys, kurios, regis, kiaurai permatė pašnekovo sielą, ir, žinoma, jo pasididžiavimas – standūs, kruopščiai prižiūrimi ūsai. Jie jam buvo ne tik veido puošmena, bet ir tvarkos bei preciziškumo simbolis.

Jo manija tvarkai ir simetrijai buvo legendinė. Kreivai kabantis paveikslas, skirtingo dydžio bandelės pusryčiams ar netvarkingai padėtas degtukų šiaudelis galėjo jį išvesti iš pusiausvyros labiau nei pats kraupiausias nusikaltimas. Šis pedantiškumas nebuvo tik asmenybės bruožas – tai buvo jo metodo dalis. Puarò tikėjo, kad išorinė tvarka atspindi vidinę proto tvarką. Sutvarkydamas aplinką, jis tarsi sudėliodavo į vietas ir chaotiškus nusikaltimo faktus.

Jis rengėsi nepriekaištingai, pirmenybę teikė brangiems kostiumams, standžioms apykaklėms ir spindinčioms lakinėms basutėms, kurios, jo manymu, buvo visiškai netinkamos purvinam Anglijos kaimui. Jis dievino komfortą, gerą maistą, saldžius likerius ir karštą šokoladą, tačiau nekentė skersvėjų, jūros ligos ir bet kokios fizinės netvarkos. Šis išlepinto miestiečio įvaizdis dažnai klaidindavo jo klientus ir priešininkus, kurie neįvertindavo po juo slypinčio plieninio ryžto ir genialumo.

„Mažosios pilkosios ląstelės“: psichologijos triumfas

„Mon ami, aš neieškau pėdsakų purve. Aš sėdžiu krėsle ir mąstau. Viskas, ko reikia nusikaltimui išaiškinti, yra čia, – sakydavo Puarò, bakstelėdamas sau į smilkinį. – Viskas priklauso nuo mažųjų pilkųjų ląstelių.“

Tai – Puarò metodo esmė. Jis neneigė fizinių įkalčių svarbos, tačiau manė, kad jie dažnai gali būti klaidinantys. Svarbiausia jam buvo žmogaus prigimtis ir psichologija. Jis klausydavosi liudijimų ne tam, kad išgirstų faktus, o tam, kad suprastų melą, pajustų baimę, pavydą, neapykantą ar meilę – motyvus, kurie stumia žmones į kraštutinumus. Jis provokuodavo, rengdavo mažus spektaklius ir atidžiai stebėdavo reakcijas, ieškodamas psichologinių plyšių tobuluose alibiuose.

Jo tyrimo kulminacija beveik visada būdavo dramatiškas finalas, kai jis surinkdavo visus įtariamuosius į vieną kambarį. Čia, tarsi scenoje, jis metodiškai, žingsnis po žingsnio atskleisdavo įvykių eigą, paneigdavo klaidingas versijas ir galiausiai, lyg burtininkas, ištraukiantis triušį iš skrybėlės, įvardindavo tikrąjį žudiką, palikdamas visus be žado.

Nuo „Mįslingos aferos Stailze“ iki „Uždangos“

Puarò karjera truko daugiau nei pusę amžiaus, per kurį jis pasirodė 33 romanuose ir daugiau nei 50 apsakymų. Jo debiutas 1920 metų romane „Mįslinga afera Stailze“ (The Mysterious Affair at Styles) iš karto pristatė skaitytojams visus pagrindinius jo bruožus ir metodus. Būtent čia mes pirmą kartą susipažįstame ir su jo ištikimuoju bičiuliu, kapitonu Artūru Hastingsu – savotišku daktaro Vatsono atitikmeniu, kurio vidutinybė ir polinkis į akivaizdžius, bet klaidingus sprendimus puikiai išryškina Puarò genialumą.

Tarp garsiausių Puarò bylų – tikri detektyvinio žanro šedevrai. „Rodžerio Ekroido nužudymas“ (The Murder of Roger Ackroyd) pribloškė skaitytojus savo atomazga, kuri laužė visas nusistovėjusias žanro taisykles ir sukėlė audringas diskusijas. „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (Murder on the Orient Express) įkalino Puarò sniego užpustytame traukinyje su būriu įtariamųjų ir privertė jį priimti vieną sudėtingiausių moralinių sprendimų per visą jo karjerą. „Mirtis ant Nilo“ (Death on the Nile) perkėlė intrigą į egzotišką Egipto aplinką, atskleisdama tamsiausias aistras meilės ir turtų trikampyje.

Puarò istorija baigėsi ten, kur ir prasidėjo – Stailzo dvare. Romanas „Uždanga: Paskutinė Puaro byla“ (Curtain: Poirot’s Last Case) buvo parašytas dar ketvirtajame dešimtmetyje, bet Agathos Christie valia publikuotas tik 1975 metais, prieš pat jos pačios mirtį. Jame senas, neįgaliojo vežimėlyje sėdintis Puarò susiduria su, jo manymu, tobulu žudiku ir, norėdamas įvykdyti teisingumą, yra priverstas žengti lemtingą žingsnį. Puarò mirtis buvo tokia reikšminga, kad 1975 m. rugpjūčio 6 d. „The New York Times“ išspausdino jam skirtą nekrologą pirmajame puslapyje – vieninteliam literatūriniam personažui istorijoje suteikta tokia garbė.

Puarò ekrane: Davido Sucheto triumfas

Nors Puarò vaidmenį kine atliko tokie aktoriai kaip Albertas Finney ir Peteris Ustinovas, milijonams žiūrovų visame pasaulyje belgo detektyvo veidas neatsiejamai susijęs su britų aktoriumi Davidu Suchetu. Nuo 1989 iki 2013 metų trukęs ITV serialas „Agatha Christie’s Poirot“ tapo etalonine šių istorijų ekranizacija.

Suchetas ne tik vaidino Puarò – jis juo gyveno. Aktorius perskaitė visus romanus ir apsakymus, kruopščiai konspektuodamas kiekvieną Puarò įpročio, manieros ar pomėgio aprašymą. Jis sukūrė 93 punktų sąrašą, apibūdinantį personažą – nuo to, kiek gabalėlių cukraus deda į arbatą, iki specifinės, smulkinančios eisenos. Jis ištobulino unikalų belgų-prancūzų akcentą, kuris buvo suprantamas, bet aiškiai svetimas angliškai ausiai. Suchetas įkūnijo ne tik Puarò genialumą, bet ir jo vienatvę, pedantiškumą, kartais pasireiškiantį komiškumą ir gilų moralės jausmą. Būtent jo dėka Puarò iš knygų puslapių tapo gyvu, kvėpuojančiu ir mylimu žmogumi televizijos ekranuose.

Pastaraisiais metais Kennethas Branaghas pristatė savo Puarò versiją naujose „Žmogžudystės Rytų eksprese“ ir „Mirties ant Nilo“ ekranizacijose. Jo Puarò – fiziškai aktyvesnis, romantiškesnis, turintis tragišką praeitį, kuri paaiškina jo charakterį. Nors šios interpretacijos sulaukė populiarumo, daugeliui ištikimų gerbėjų Davido Sucheto įkūnytas Puarò išlieka vienintelis ir nepakartojamas.

Nemirtingas palikimas

Kodėl, praėjus daugiau nei šimtmečiui nuo jo gimimo, Erkiulis Puarò vis dar toks populiarus? Atsakymas slypi jo universalume. Jis – ne superherojus, o žmogus, kurio didžiausias ginklas yra protas. Jo bylos – tai ne tik galvosūkiai, bet ir gilios žmogiškųjų aistrų, silpnybių ir moralinių dilemų studijos. Pasaulyje, kupiname chaoso ir neteisybės, Puarò istorijos suteikia paguodą. Jos žada, kad net sudėtingiausiame melo ir apgaulės labirinte protas, logika ir tvarka galiausiai nugalės. Kiekvienos bylos pabaigoje jis atkuria pusiausvyrą, demaskuoja blogį ir grąžina pasauliui harmoniją.

Erkiulis Puarò yra daugiau nei tiesiog detektyvas. Jis – tvarkos riteris, psichologijos meistras ir nemirtingas simbolis, primenantis mums, kad didžiausios paslaptys gali būti įmenamos ne bėgiojant po laukus, o ramiai sėdint ir leidžiant veikti „mažosioms pilkosioms ląstelėms“.