Mažta ne tik optimizmas: lėtėjimo signalai ir jų įtaka jūsų kišenei
Pastaruosius kelerius metus gyvenome nuolatinio „daugiau“ ir „greičiau“ ritmu. Augo atlyginimai, pūtėsi nekilnojamojo turto burbulai, kilo kainos, didėjo vartojimas. Tačiau ekonomika yra cikliška, ir šiandien vis dažniau girdime kitą žodį – mažta. Tai nėra tik gramatinė veiksmažodžio forma; tai dabartinės ekonominės realybės diagnozė. Mažta infliacijos tempai, mažta nekilnojamojo turto sandorių skaičius, kai kuriuose sektoriuose mažta gamybos apimtys, o svarbiausia – mažta ir vartotojų euforija.
Tačiau ar žodis „mažta“ visada reiškia blogas naujienas? O gal tai būtinas atokvėpis, korekcija, kuri sugrąžina sveiką protą į perkaitusią rinką? Šiame straipsnyje mes ne tik sausai apžvelgsime statistiką. Mes panagrinėsime, ką šis visuotinis lėtėjimas reiškia paprastam Lietuvos gyventojui, verslininkui ir investuotojui. Kai viskas aplinkui lėtėja ir traukiasi, atsiranda unikalios erdvės strateginiams sprendimams, kurių negalima priimti visuotinio ažiotažo metu.
Kainų augimas mažta, bet kodėl piniginėje to nejaučiame?
Vienas dažniausiai viešojoje erdvėje linksniuojamų rodiklių – infliacija. Antraštės skelbia: „Infliacija mažta“. Tai tiesa, tačiau čia slypi didžiulis psichologinis ir matematinis spąstas, į kurį pakliūva daugelis vartotojų. Kai ekonomistai sako, kad infliacija mažta, jie turi omenyje, jog lėtėja kainų kilimo greitis, o ne tai, kad kainos grįžta į 2š19-ųjų lygį.
Svarbu suprasti skirtumą tarp dezinfliacijos (kai kainų augimas lėtėja) ir defliacijos (kai kainos realiai krenta). Šiuo metu Lietuvoje stebimas būtent pirmasis procesas. Kainų augimo pagreitis mažta, nes stabilizavosi energetikos ištekliai, sutrūkinėjusios tiekimo grandinės atsistatė, o centriniai bankai pakeltomis palūkanomis „atvėsino“ paklausą.
Tačiau kodėl paprastam pirkėjui parduotuvėje atrodo, kad niekas nemažta? Todėl, kad bazė, nuo kurios skaičiuojamas pokytis, jau yra labai aukšta. Jei prekė pabrango 20 proc., o kitais metais ji brangsta „tik“ 2 proc., techniškai infliacija drastiškai mažta. Bet realiai prekė vis tiek tapo brangesnė nei buvo. Šis kognityvinis disonansas kelia vartotojų nepasitenkinimą ir, kas dar svarbiau, keičia jų elgseną. Žmonės pradeda suprasti, kad senosios kainos nebegrįš, todėl tenka keisti gyvenimo būdą.
Vartojimas: kai norai prasilenkia su galimybėmis
Vienas ryškiausių signalų, rodančių, kad ekonomikos temperatūra mažta, yra mažmeninės prekybos rodikliai. Ilgą laiką lietuviai buvo vieni optimistiškiausių vartotojų Europoje. Net ir kylant kainoms, pirkinių krepšeliai traukėsi nenoriai. Tačiau dabar situacija keičiasi. Mažta ne tik prabangos prekių pardavimai, bet ir kasdienio vartojimo apimtys.
Kodėl vartojimas mažta būtent dabar, kai atlyginimai vis dar statistiškai auga? Atsakymas slypi lūkesčiuose ir palūkanų normose.
- Paskolų našta: Didelė dalis namų ūkių turi būsto paskolas. Euribor šuoliai išėmė šimtus eurų iš šeimų biudžetų, kurie anksčiau būdavo skiriami vartojimui – kavinėms, drabužiams, pramogoms.
- Atsargumas: Matydami neapibrėžtumą geopolitikoje ir girdėdami kalbas apie recesiją, žmonės natūraliai pradeda taupyti. Impulsyvūs pirkimai mažta, užleisdami vietą racionaliems, suplanuotiems sprendimams.
- Paslaugų sektorius: Pastebima, kad mažta lankytojų srautai restoranuose ne savaitgalio dienomis. Tai klasikinis indikatorius – žmonės neatsisako pramogų visiškai, bet mažina jų dažnumą.
Nekilnojamasis turtas: sandorių skaičius mažta, bet kainos laikosi
Nekilnojamojo turto (NT) rinka yra bene geriausia iliustracija to, ką reiškia žodis „mažta“ dabartinėje ekonomikoje. Dar prieš porą metų NT agentai nespėdavo kelti ragelio, o butai buvo perkami „iš brėžinių“. Šiandien vaizdas kardinaliai kitoks.
NT sandorių aktyvumas reikšmingai mažta. Pirkėjai, susidūrę su aukštomis palūkanomis ir griežtesniais bankų reikalavimais, atsitraukė į stebėtojo poziciją. Tačiau čia susiduriame su įdomiu fenomenu: nors paklausa mažta, kainos drastiškai nekrenta. Pardavėjai, ypač antrinėje rinkoje, nėra linkę mažinti kainų, nebent yra priversti aplinkybių. Jie verčiau laukia geresnių laikų arba nuomoja turtą.
Ši „įšalo“ būsena yra pavojinga. Kai apyvartumas mažta ilgą laiką, rinka praranda likvidumą. Statybų bendrovės, matydamos, kad rezervacijų skaičius mažta, stabdo naujus projektus. Tai ilgainiui gali sukelti pasiūlos trūkumą, kai ekonomika vėl atsigaus. Taigi, dabartinis „mažta“ yra tarsi uždelsto veikimo bomba ateities rinkai.
Eksportas: kai užsienio partnerių apetitas mažta
Lietuva yra atvira ekonomika, todėl mūsų gerovė tiesiogiai priklauso nuo to, kaip sekasi mūsų prekybos partneriams. O jiems sekasi sunkiai. Ypač Vokietijai ir Skandinavijos šalims, kurios yra pagrindinės lietuviškos produkcijos importuotojos.
Lietuvos pramonininkai vis garsiau signalizuoja: užsakymų portfeliai mažta. Baldų pramonė, inžinerinė pramonė, transporto sektorius – visi jaučia atvėsimą. Kai Skandinavijoje sustojo statybų sektorius, automatiškai mažta paklausa lietuviškiems baldams, langams, statybinėms konstrukcijoms.
Šis procesas, kai eksportas mažta, yra daug pavojingesnis nei vidaus vartojimo lėtėjimas. Jei įmonė netenka užsakymų iš užsienio, ji priversta mažinti gamybos apimtis, trumpinti darbo laiką arba, blogiausiu atveju, atleisti darbuotojus. Kol kas masinių atleidimų nematome, nes darbdaviai prisimena, kaip sunku buvo rasti darbuotojų pokovidiniu laikotarpiu, todėl stengiasi juos išlaikyti. Tačiau jei užsakymų kiekis mažta ir toliau, ši strategija gali tapti finansiškai nepakeliama.
Darbo rinka: paradoksas, kai darbuotojų mažta, bet nedarbas neauga
Kalbant apie tai, kas Lietuvoje mažta, negalima nepaminėti demografijos. Darbingo amžiaus žmonių skaičius natūraliai mažta dėl visuomenės senėjimo. Tai sukuria unikalų ekonominį paradoksą.
Įprastai, kai ekonomika lėtėja ir gamyba mažta, nedarbas turėtų šauti į viršų. Tačiau Lietuvoje nedarbo lygis išlieka gana stabilus. Kodėl? Nes tiesiog fiziškai trūksta žmonių. Darbuotojų pasiūla mažta greičiau nei mažta jų paklausa. Tai geros naujienos darbuotojams – jų derybinė galia išlieka gana stipri, o atlyginimų augimas, nors ir lėtėja, vis dar išlieka teigiamas.
Visgi, ilgalaikėje perspektyvoje tai yra milžiniškas iššūkis. Kai dirbančiųjų mažta, o pensininkų daugėja, didėja našta socialinei sistemai. Verslas priverstas investuoti į automatizaciją ne tik dėl efektyvumo, bet tiesiog todėl, kad nėra kam dirbti.
Investicijos: rizikos apetitas mažta
Investuotojų nuotaikos taip pat puikiai atspindi bendrą tendenciją – noras rizikuoti mažta. Dar neseniai matėme didžiulį susidomėjimą kriptovaliutomis, sutelktiniu finansavimu, rizikingomis akcijomis. Dabar kapitalas ieško saugumo.
Pinigai teka į indėlius, vyriausybės obligacijas ir pinigų rinkos fondus. Kodėl? Nes kai neapibrėžtumas rinkose didelis, o saugi grąža (pavyzdžiui, iš terminuotųjų indėlių) yra patraukli, motyvacija rizikuoti dėl papildomų kelių procentų pelno mažta. Tai sveika rinkos korekcija. Euforiją keičia pragmatizmas. Tačiau startuoliams ir rizikos kapitalo fondams tai reiškia sunkesnius laikus – galimybės pritraukti lengvų pinigų drastiškai mažta.
Verslo maržos: kai pajamos mažta, o kaštai – ne
Verslui šis laikotarpis – tikras išgyvenimo testas. Daugelio įmonių apyvartos mažta arba auga lėčiau nei infliacija, tačiau kaštų bazė išlieka aukšta. Darbo užmokestis, nors ir lėčiau, bet kyla. Energetikos kainos, nors ir stabilizavosi, yra aukštesnės nei prieš kelerius metus. Paskolų aptarnavimo kaštai išaugo kartais.
Rezultatas? Pelno maržos mažta. Verslas nebegali taip lengvai perkelti padidėjusių kaštų ant vartotojų pečių, nes vartotojų pakantumas kainų didinimui išseko. Įmonės priverstos ieškoti vidinių efektyvumo rezervų. Tai reiškia, kad „riebalų“ sluoksnis versle mažta – atsisakoma nepelningų projektų, optimizuojami procesai, karpomos rinkodaros išlaidos.
Nors skamba negatyviai, tai turi ir teigiamą pusę. Ekonomika valosi. Neefektyvūs verslai, kurie gyvavo tik dėl pigių pinigų ir didelės paklausos, traukiasi iš rinkos, užleisdami vietą stipresniems, inovatyvesniems ir efektyvesniems žaidėjams.
Psichologinis aspektas: kai pasitikėjimas mažta
Ekonomika yra ne tik skaičiai, tai ir psichologija. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis yra vienas svarbiausių ateities pranašų. Kai žmonės tiki, kad rytoj bus blogiau nei šiandien, jų noras leisti pinigus mažta. Tai tampa save išpildančia pranašyste.
Žiniasklaida taip pat vaidina vaidmenį. Nuolatinis neigiamų naujienų srautas – karas, palūkanos, recesijos grėsmė – formuoja foną, kuriame optimizmas natūraliai mažta. Verslininkai atideda plėtros planus, gyventojai atideda būsto pirkimą. Šis lūkesčių valdymas yra didžiausias iššūkis politikos formuotojams. Kaip įtikinti visuomenę, kad „mažta“ yra tik laikina stotelė, o ne nuolatinė būsena?
Regioninė atskirtis: kur mažta greičiau?
Kalbant apie Lietuvą, negalima visko vertinti per Vilniaus prizmę. Sostinėje ekonominis pulsas visada stipresnis. Tačiau regionuose situacija jautresnė. Ten gyventojų skaičius mažta sparčiau, perkamoji galia yra mažesnė, todėl bet koks ekonominis sukrėtimas jaučiamas skaudžiau.
Regionuose mažųjų parduotuvių apyvartos mažta drastiškiau nei didžiuosiuose prekybos centruose. Investicijos į regionus taip pat stoja greičiau. Tai didina atskirtį. Kol Vilnius kalba apie „lėtėjimą“, kai kurie regionai gali realiai jausti recesiją. Valstybės dėmesys čia turėtų būti prioritetinis, nes kai regionuose mažta ekonominis aktyvumas, prasideda negrįžtami socialiniai procesai.
Ką daryti, kai viskas „mažta“? Strategijos išgyvenimui
Supratus, kad gyvename laikotarpiu, kai augimo kreivės linksta žemyn arba stabilizuojasi, reikia atitinkamai adaptuoti savo finansinę elgseną. Štai keletas praktinių patarimų:
- Peržiūrėkite biudžetą: Kai realios pajamos (įvertinus infliaciją) mažta arba stovi vietoje, būtina griežta išlaidų kontrolė. Atsisakykite to, kas nebūtina, ir didinkite „pagalvę“.
- Derėkitės: Kadangi pardavimai daugelyje sektorių mažta, pardavėjai tampa lankstesni. Tai galioja perkant viską – nuo baldų iki NT paslaugų.
- Investuokite reguliariai: Kai rinkos mažta (krenta akcijų kainos), tai yra geriausias laikas pirkti. Emocijos sako „parduok“, bet logika turi sakyti „pirk su nuolaida“.
- Kelkite kvalifikaciją: Kai darbo rinkoje paklausa darbuotojams mažta, laimi tie, kurie turi unikalių, sunkiai pakeičiamų įgūdžių.
Ateities perspektyvos: kada „mažta“ virs į „auga“?
Kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia. Dabartinis laikotarpis, kai daugelis rodiklių mažta, yra būtinas perėjimas. Ekonomikai reikėjo „nuleisti garą“ po pandeminio pinigų spausdinimo. Palūkanų normos anksčiau ar vėliau pradės mažėti (tai jau matome prognozėse), o tai vėl užkurs vartojimo ir investicijų variklį.
Tačiau tikėtina, kad grįšime į kitokią realybę. Tai nebus toks beatodairiškas augimas, kokį matėme 2021 metais. Tai bus tvaresnis, labiau pasvertas augimas. Verslai bus išmokę efektyvumo pamokas, o vartotojai – finansinio raštingumo.
Todėl žodžio „mažta“ nereikia bijoti. Kai mažta perteklinis vartojimas, mažta tarša. Kai mažta nepagrįsti lūkesčiai, atsiranda vietos realybei. Kai mažta burbulai, rinka tampa sveikesnė. Svarbiausia – nepasiduoti pesimizmui ir išnaudoti šį ramybės laiką namų darbams, kurių negalėjome atlikti lėkdami dideliu greičiu.
Apibendrinant, Lietuva išgyvena transformacijos laikotarpį. Taip, tam tikri rodikliai mažta, ir tai kelia nerimą. Bet tuo pačiu metu tai rodo ekonomikos brandą. Mes mokomės gyventi ne tik augimo, bet ir stabilizacijos sąlygomis. Ir tie, kurie sugebės prisitaikyti prie situacijos, kai „mažta“, bus didžiausi laimėtojai, kai viskas vėl pradės augti.
