Veimaro respublika: Tarp džiazo, beprotiškos infliacijos ir politinės bedugnės

Istorijoje retai pasitaiko laikotarpių, kurie būtų tokie prieštaringi, tokie kupini vilties ir kartu tokie tragiški kaip Veimaro respublika. Tai buvo trumpas, vos keturiolika metų trukęs Vokietijos istorijos tarpsnis (1919–1933 m.), įsiterpęs tarp kaizerinės imperijos griūties ir nacių diktatūros tamsos. Šiandien, žvelgdami atgal, dažnai matome Veimaro respubliką tik kaip įžangą į Antrąjį pasaulinį karą, tačiau toks požiūris yra nepelnytai siauras. Tai buvo metas, kai Vokietija tapo moderniausia demokratija pasaulyje, kai Berlynas nurungė Paryžių kultūrinio gyvenimo intensyvumu, ir kai visuomenė bandė iš naujo atrasti save po Pirmojo pasaulinio karo traumų.

Šis straipsnis nėra sausa faktų suvestinė. Tai pasakojimas apie valstybę, kuri gimė iš chaoso, gyveno nuolatinėje įtampoje ir mirė tyliai, demokratijai pačiai save sunaikinus. Kaip įmanoma, kad šalis, davusi pasauliui „Bauhaus” architektūrą, modernų kiną ir Nobelio premijos laureatus, galiausiai atidavė valdžią į rankas populistams? Atsakymas slypi sudėtingame politiniame, ekonominiame ir psichologiniame tinkle, kurį vadiname Veimaro respublika.

Gimimas iš pelenų: Kodėl Veimaras, o ne Berlynas?

1918-ųjų pabaigoje Vokietija buvo ant bedugnės krašto. Pralaimėtas karas, milijonai žuvusiųjų, badas ir karinė vadovybė, kuri, nenorėdama prisiimti atsakomybės už kapituliaciją, valdžią perleido civiliams politikams. Lapkričio revoliucija nušlavė monarchiją, kaizeris Vilhelmas II pabėgo į Olandiją, o socialdemokratai paskelbė respubliką. Tačiau Berlyne tuo metu virė tikras pragaras: gatvėse vyko susišaudymai tarp kairiųjų radikalų (spartakininkų) ir dešiniųjų savanorių būrių (Freikorps).

Būtent dėl saugumo sumetimų Steigiamasis susirinkimas, turėjęs parengti naująją konstituciją, 1919 m. vasarį susirinko ne neramiame Berlyne, o ramiame, kultūra alsuojančiame Tiuringijos mieste – Veimare. Tai buvo simbolinis žingsnis. Veimaras asocijavosi su J.W. Goethe ir F. Schilleriu, su vokiškuoju humanizmu, o ne su prūsišku militarizmu. Taip gimė pavadinimas, kuris tapo istoriniu terminu, nors patys vokiečiai savo valstybę ir toliau vadino „Deutsches Reich” (Vokietijos imperija/valstybė).

Veimaro konstitucija buvo laikoma viena demokratiškiausių to meto pasaulyje. Ji garantavo visuotinę rinkimų teisę (taip pat ir moterims, kas tuo metu buvo naujovė), žodžio laisvę ir plačias socialines garantijas. Tačiau šiame dokumente slypėjo ir uždelsto veikimo bomba – garsusis 48-asis straipsnis. Jis suteikė prezidentui teisę nepaprastosios padėties atveju valdyti dekretais, apeinant parlamentą (Reichstagą). Šis straipsnis, sukurtas apsaugoti demokratiją krizės metu, galiausiai tapo įrankiu jai sunaikinti.

Versalio šešėlis ir „dūris į nugarą”

Nuo pat pirmųjų dienų Veimaro respublika nešė sunkų kryžių – Versalio taikos sutartį. Vokiečiams, kurie metų metus buvo maitinami propaganda apie pergalę, pralaimėjimas buvo šokas. Dar didesnis šokas buvo taikos sąlygos: milžiniškos reparacijos, teritorijų praradimas, kariuomenės sumažinimas iki 100 000 karių ir, skaudžiausia, „karo kaltės” pripažinimas.

Dešinieji politikai ir kariškiai greitai sukurpė „dūrio į nugarą” legendą (Dolchstoßlegende). Pasak jos, Vokietijos armija mūšio lauke nenugalėta, tačiau jai į nugarą smogė „išdavikai” namuose – socialistai, demokratai ir žydai. Veimaro respublikos vadovai, pasirašę paliaubas, buvo praminti „Lapkričio nusikaltėliais”. Šis nuodingas naratyvas tapo puikia trąša ekstremizmui augti. Demokratija daugelio vokiečių akyse tapo ne laisvės, o nacionalinio pažeminimo sinonimu.

1923-ieji: Metai, kai pinigai tapo šiukšlėmis

Jei reikėtų išskirti vienus metus, kurie labiausiai traumavo vokiečių kolektyvinę sąmonę, tai būtų 1923-ieji. Tais metais Veimaro respublika patyrė hiperinfliaciją, kurios mastą šiandien sunku net įsivaizduoti. Viskas prasidėjo nuo to, kad Vokietija vėlavo mokėti reparacijas, ir Prancūzija su Belgija okupavo Rūro sritį – pramoninę Vokietijos širdį. Vyriausybė paragino darbininkus streikuoti ir nusprendė mokėti jiems algas tiesiog spausdindama pinigus.

Rezultatas buvo katastrofiškas. Markės vertė krito ne dienomis, o valandomis. Štai keletas faktų, iliustruojančių to meto beprotybę:

• Duonos kepalas, 1922 m. kainavęs 160 markių, 1923 m. pabaigoje kainavo 200 milijardų markių.
• Restoranuose kainos keitėsi, kol klientai valgė pietus.
• Žmonės algas gaudavo lagaminais ar karučiais ir bėgdavo pirkti bet ko, kol pinigai dar turėjo bent kokią vertę.
• Vaikai gatvėse žaidė su milijonų markių banknotų ryšuliais kaip su kaladėlėmis, o moterys jais kūreno krosnis, nes tai buvo pigiau nei pirkti malkas.

Ši ekonominė trauma sunaikino viduriniąją klasę. Žmonės, visą gyvenimą taupę senatvei, per kelias savaites liko be nieko. Tuo tarpu spekuliantai ir tie, kurie turėjo skolų, išlošė. Tai pakirto pasitikėjimą valstybe ir morale. Būtent šio chaoso fone Miunchene savo galvą pakėlė mažai kam žinomas agitatorius Adolfas Hitleris, bandęs įvykdyti „Alaus pučą”. Nors bandymas nepavyko, jis parodė, kokia trapi buvo valdžia.

Auksiniai dvidešimtieji: Šokiai ant vulkano

Po 1923 m. košmaro stebuklingai atėjo stabilizacijos periodas. Įvedus naują valiutą (Rentenmarkę) ir suderėjus dėl reparacijų palengvinimo (Daweso planas), prasidėjo laikotarpis, vadinamas „Auksiniais dvidešimtaisiais” (Goldene Zwanziger). Tai buvo trumpas, bet ryškus atokvėpis.

Kultūrinis sprogimas

Berlynas tapo pasaulio kultūros sostine, nustumdamas į šalį net Paryžių ir Niujorką. Cenzūros panaikinimas ir liberali atmosfera leido sužydėti menams. Tai buvo eksperimentų ir laisvės laikas:

• Architektūra ir dizainas: Valterio Gropijaus įkurta „Bauhaus” mokykla pakeitė supratimą apie estetiką. Funkcionalumas, paprastos formos, stiklas ir betonas tapo modernumo simboliais.
• Kinas: Vokiečių ekspresionizmas padovanojo pasauliui šedevrus. Fritzo Lango „Metropolis” ar Roberto Vynės „Daktaro Kaligario kabinetas” stebino vizualiniais sprendimais. Marlene Dietrich filme „Žydrasis angelas” tapo tarptautine žvaigžde.
• Teatras ir literatūra: Bertoltas Brechtas su „Trijų grašių opera” kritikavo buržuazinę visuomenę, o Erichas Marija Remarkas romane „Vakarų fronte nieko naujo” atskleidė karo beprasmybę.
• Naktinis gyvenimas: Berlyno kabaretai garsėjo savo drąsa, politine satyra ir seksualine laisve. Tai buvo miestas, kuriame, atrodė, viskas leidžiama.

Naujoji moteris

Veimaro respublika reikšmingai pakeitė moters padėtį visuomenėje. „Naujoji moteris” (Die Neue Frau) dirbo biure, rūkė cigaretes, kirposi trumpai („bob” šukuosena), vieną ėjo į kavinės ir drąsiai reiškė savo nuomonę. Tai buvo didžiulis lūžis konservatyvioje vokiečių visuomenėje, kėlęs ir susižavėjimą, ir pasibaisėjimą.

Tačiau šis spindesys buvo apgaulingas. Kaip vėliau sakė vienas diplomatas, „Vokietija šoko ant vulkano”. Ekonominis atsigavimas buvo grįstas trumpalaikėmis Amerikos paskolomis. Politinis stabilumas taip pat buvo trapus – nė viena vyriausybė neišsilaikydavo ilgiau nei metus ar dvejus. Visuomenė liko giliai susiskaldžiusi tarp kraštutinės kairės (komunistų) ir kraštutinės dešinės.

Didžioji depresija ir demokratijos mirtis

Vulkanas išsiveržė 1929 m. spalį, kai žlugo Volstryto vertybinių popierių birža. Amerikos bankai pareikalavo grąžinti paskolas, ir Vokietijos ekonomika sugriuvo kaip kortų namelis. Nedarbas augo geometrine progresija: 1932 m. pradžioje bedarbių buvo daugiau nei 6 milijonai. Kas trečias darbingo amžiaus vokietis neturėjo darbo.

Ekonominė neviltis radikalizavo visuomenę. Žmonės nusivylė nuosaikiomis partijomis, kurios nesugebėjo suvaldyti krizės. Rinkėjai masiškai bėgo pas ekstremistus. Komunistai žadėjo proletariato revoliuciją pagal Sovietų Sąjungos pavyzdį, o naciai – darbą, duoną ir nacionalinės didybės atkūrimą. Gatvėse vėl liejosi kraujas per politinių oponentų susirėmimus.

Parlamentarizmo pabaiga

Nuo 1930 m. Veimaro respublika faktiškai nustojo veikti kaip parlamentinė demokratija. Kancleris Heinrichas Brüningas, neturėdamas daugumos parlamente, pradėjo valdyti pasitelkęs prezidento Paulio von Hindenburgo dekretus (pagal minėtą 48-ąjį straipsnį). Reichstagas tapo tik dekoracija. Tai pripratino visuomenę prie autoritarinio valdymo stiliaus ir paruošė dirvą diktatūrai.

Senstantis prezidentas Hindenburgas, veikiamas savo aplinkos (kariškių, žemvaldžių ir pramonininkų), ieškojo būdų suvaldyti situaciją ir užkirsti kelią komunistams. Konservatyvus elitas manė, kad galės „prisijaukinti” Hitlerį, panaudoti jo populiarumą savo tikslams, o vėliau nustumti į šalį. Tai buvo fatališka klaida.

Kodėl Veimaro respublika žlugo?

Istorikai iki šiol ginčijasi dėl pagrindinių žlugimo priežasčių. Ar Veimaro respublika buvo pasmerkta nuo pat gimimo? Veikiausiai ne, tačiau ji turėjo per mažai gynėjų ir per daug galingų priešų. Galima išskirti keletą esminių faktorių:

1. Demokratija be demokratų: Valstybės tarnyba, teismai, švietimo sistema ir kariuomenė liko senojo imperinio elito rankose. Teisėjai skyrė griežtas bausmes kairiesiems, bet atlaidžiai žiūrėjo į dešiniųjų smurtą. Mokyklose mokytojai dažnai su nostalgija kalbėjo apie kaizerį. Respublika neturėjo lojalaus valstybinio aparato.
2. Ekonominis nestabilumas: Dvi milžiniškos krizės (1923 m. ir 1929 m.) per dešimtmetį buvo per didelė našta jaunai valstybei.
3. Konstitucinės spragos: Proporcinė rinkimų sistema leido į parlamentą patekti daugybei mažų partijų, todėl buvo sunku sudaryti stabilias koalicijas. Prezidento galios buvo per didelės.
4. Elito išdavystė: Konservatyvūs politikai ir pramonininkai labiau bijojo komunizmo nei nacizmo, todėl lemiamu momentu padėjo Hitleriui ateiti į valdžią.

Pamokos dabarčiai

Veimaro respublikos istorija nėra tik muziejinis eksponatas. Tai įspėjimas moderniam pasauliui. Ji parodo, kaip greitai gali subyrėti net ir pažangiausia demokratija, kai visuomenė praranda pasitikėjimą institucijomis, kai ekonominė nelygybė tampa nepakeliama, ir kai politinis diskursas tampa radikalus.

Veimaro respublika žlugo ne todėl, kad jos konstitucija buvo bloga, bet todėl, kad kritiniu momentu pritrūko piliečių, norinčių ją ginti. Kai 1933 m. sausio 30 d. Hitleris tapo kancleriu, dauguma vokiečių nesuprato, kad tai pabaiga. Jie manė, kad tai tik dar viena vyriausybė begalinėje vyriausybių kaitoje. Tačiau tą vakarą, kai nacių deglų eitynės žygiavo pro Brandenburgo vartus, Veimaro respublikos šviesa užgeso, užleisdama vietą dvylikai metų truksiančiai tamsai.

Šiandien, vaikščiodami po Berlyną, vis dar galime jausti Veimaro dvasią. Ji gyva modernioje architektūroje, laisvame miesto mąstyme ir, svarbiausia, vokiečių įsipareigojime „Niekada daugiau” (Nie wieder). Veimaro respublika buvo tragiškas, bet kartu ir pamokantis eksperimentas, parodęs, kad laisvė nėra duotybė – tai nuolatinė kova, kurią reikia laimėti kiekvieną dieną.