Trečiasis Reichas: Tūkstantmečio Utopijos Griuvėsiai ir Pamokos Žmonijai

Trečiasis Reichas. Šie du žodžiai istorijos metraščiuose įrašyti krauju ir ugnimi. Tai – oficialus nacistinės Vokietijos pavadinimas, gyvavęs vos dvylika metų, nuo 1933 iki 1945 m., tačiau per šį trumpą laikotarpį palikęs gilнейusią ir skaudžiausią žaizdą XX amžiaus, o galbūt ir visos žmonijos, istorijoje. Vadovaujamas Adolfo Hitlerio ir jo Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos (NSDAP), šis režimas ne tik sukėlė patį baisiausią karą istorijoje, bet ir įvykdė Holokaustą – sistemingą, pramoniniu mastu organizuotą genocidą. Suprasti Trečiojo Reicho atsiradimą, jo ideologiją ir žlugimą yra ne tik istorijos tyrinėjimo objektas, bet ir esminė pamoka apie tai, kaip lengvai civilizuota visuomenė gali paslysti į barbarybės bedugnę.

Kelias į valdžią: Veimaro Respublikos pelenuose

Trečiasis Reichas neiškilo tuščioje vietoje. Jo šaknys slypėjo Pirmojo pasaulinio karo pralaimėjimo kartėlyje ir jį sekusios Veimaro Respublikos chaose. Vokietija, pažeminta Versalio sutarties, kuri užkrovė jai milžiniškas reparacijas ir atėmė dalį teritorijų, jautėsi išduota ir nuskriausta. Šis nacionalinio pažeminimo jausmas tapo derlinga dirva radikalioms idėjoms.

Veimaro Respublika, pirmoji demokratinė valstybė Vokietijos istorijoje, nuo pat pradžių buvo silpna. Ją kamavo politinis nestabilumas, nuolat besikeičiančios koalicinės vyriausybės ir ekstremistinių jėgų – komunistų iš kairės ir nacionalistų iš dešinės – spaudimas. Ekonominė situacija buvo katastrofiška. Dvidešimtojo amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžios hiperinfliacija sunaikino viduriniosios klasės santaupas, o 1929 m. prasidėjusi Didžioji depresija Vokietijai smogė ypač skaudžiai. Milijonai žmonių liko be darbo, prarado viltį ir ieškojo gelbėtojo, kuris pasiūlytų paprastus sprendimus sudėtingoms problemoms.

Būtent šioje nevilties atmosferoje iškilo Adolfas Hitleris – Pirmojo pasaulinio karo veteranas, save laikęs genialiu menininku ir vokiečių tautos gelbėtoju. Po nesėkmingo 1923 m. „Alaus pučo“ Miunchene, kalėjime jis parašė savo manifestą „Mein Kampf“ („Mano kova“), kuriame išdėstė savo rasistinės, antisemitiškės ir ekspansinės ideologijos pagrindus. Grįžęs į laisvę, Hitleris ir jo partija ėmėsi sistemingo darbo. Jie meistriškai išnaudojo propagandą, kuriai vadovavo Josephas Goebbelsas. Nacistai kreipėsi ne į protą, o į jausmus: į pyktį, baimę, pavydą ir viltį. Jie sukūrė atpirkimo ožius – žydus, komunistus, demokratijos šalininkus ir Versalio sutarties „išdavikus“ – ir pažadėjo atkurti Vokietijos didybę.

Didžiosios depresijos įkarštyje nacistų populiarumas ėmė augti geometrine progresija. 1933 m. sausio 30 d. įvyko lemtingas posūkis: pagyvenęs prezidentas Paulas von Hindenburgas, spaudžiamas konservatyvių verslo ir politikos sluoksnių, kurie naiviai tikėjosi suvaldyti Hitlerį ir pasinaudoti jo populiarumu kovai su komunistais, paskyrė jį Vokietijos kancleriu. Demokratija pati atvėrė duris savo budeliui.

Gleichschaltung: totalitarinės valstybės statybos

Gavęs valdžią, Hitleris veikė žaibiškai ir negailestingai. Jo tikslas buvo „Gleichschaltung“ – visų visuomenės gyvenimo sričių suvienodinimas ir pajungimas nacių partijos kontrolei. Pretekstu tapo 1933 m. vasario 27 d. padegtas Reichstago pastatas. Nors aplinkybės iki šiol kelia ginčų, naciai iškart apkaltino komunistus ir įtikino prezidentą Hindenburgą pasirašyti „Reichstago gaisro dekretą“, kuris panaikino pagrindines pilietines laisves: žodžio, spaudos, susirinkimų. Tai buvo mirtinas smūgis Veimaro konstitucijai.

Netrukus, 1933 m. kovo 23 d., naujai išrinktas Reichstagas, kuriame naciai jau turėjo daugumą, o jų oponentai buvo įbauginti arba suimti, priėmė „Įgalinimo aktą“. Šis įstatymas suteikė Hitlerio vyriausybei teisę leisti įstatymus be parlamento pritarimo ketveriems metams. Demokratija Vokietijoje buvo oficialiai palaidota.

Per kelis mėnesius buvo uždraustos visos kitos politinės partijos ir profsąjungos. Žiniasklaida, švietimas, menas, mokslas – viskas buvo pajungta J. Goebbelso propagandos ministerijos kontrolei. Buvo įkurta slaptoji valstybės policija – Gestapas (Geheime Staatspolizei), vadovaujama Hermanno Göringo, o vėliau Heinricho Himmlerio SS dalimi, tapusi visur prasiskverbiančiu teroro ir baimės įrankiu. Pirmosios koncentracijos stovyklos, tokios kaip Dachau, buvo įsteigtos politiniams oponentams – komunistams, socialdemokratams, liberalams – izoliuoti ir persekioti.

1934 m. birželio 30 d. įvyko „Ilgųjų peilių naktis“, kurios metu Hitleris, pasinaudodamas SS daliniais, susidorojo su potencialiais konkurentais pačioje partijoje, pirmiausia su SA (Sturmabteilung) vadu Ernstu Röhmu. Po prezidento Hindenburgo mirties 1934 m. rugpjūtį, Hitleris sujungė kanclerio ir prezidento postus, pasiskelbdamas „fiureriu ir reichskancleriu“. Jo valdžia tapo absoliuti.

Ideologija: rasė, erdvė ir fiureris

Trečiojo Reicho pamatas buvo rasistinė ideologija, paremta iškreiptu socialiniu darvinizmu. Jos centre – „arijų rasės“, kurios tyriausiais atstovais laikyti vokiečiai, iškėlimas kaip „viešpataujančios rasės“ (Herrenrasse). Visi kiti buvo suskirstyti į rasinę hierarchiją, kurios apačioje atsidūrė žydai ir čigonai, laikyti „antirasėmis“ (Gegenrassen), keliančiomis grėsmę vokiečių tautos kraujo tyrumui.

Antisemitizmas buvo neatsiejama ir pati svarbiausia nacizmo dalis. Žydai buvo demonizuojami kaip visų Vokietijos nelaimių – nuo pralaimėjimo kare iki ekonominės krizės – kaltininkai. 1935 m. priimti Niurnbergo rasiniai įstatymai atėmė iš žydų Vokietijos pilietybę ir uždraudė santuokas bei lytinius santykius tarp žydų ir „arijų“. Tai buvo pirmas žingsnis link visiško jų išstūmimo iš visuomenės, turto konfiskavimo ir, galiausiai, fizinio naikinimo.

Kita svarbi ideologinė ašis buvo „Lebensraum“ (gyvybinė erdvė) koncepcija. Hitleris teigė, kad augančiai vokiečių tautai reikia daugiau erdvės, kurią būtina užkariauti Rytų Europoje, slavų žemėse. Ši idėja tapo agresyvios užsienio politikos ir Antrojo pasaulinio karo ideologiniu pateisinimu.

Visa tai vainikavo „Führerprinzip“ – lyderio principas. Hitleris buvo garbinamas kaip neklystantis vadas, tautos valios įsikūnijimas. Jam buvo reikalaujama besąlygiško paklusnumo. Propagandos mašina kūrė mesijo kultą, o masiniai renginiai, tokie kaip Niurnbergo suvažiavimai, su savo milžiniškomis vėliavų jūromis, fakelų eisenomis ir sinchronizuotomis skanduotėmis, turėjo palaužti individo valią ir paversti jį sraigteliu totalitarinėje mašinoje.

Teroras ir Holokaustas

Nors propaganda ir socialinės programos, tokios kaip „Jėga per džiaugsmą“ (Kraft durch Freude), padėjo režimui pelnyti dalies gyventojų paramą, jo pagrindas visada buvo teroras. Heinricho Himmlerio vadovaujama SS (Schutzstaffel) iš Hitlerio asmeninės apsaugos išaugo į milžinišką imperiją, kontroliavusią policiją, žvalgybą ir visą koncentracijos stovyklų sistemą. Ši sistema buvo skirta ne tik politiniams priešams, bet ir visiems, kurie neatitiko nacistinio „tautos bendruomenės“ (Volksgemeinschaft) idealo: romams, homoseksualams, Jehovos liudytojams, neįgaliesiems (kurie buvo masiškai žudomi per „Aktion T4“ eutanazijos programą) ir, žinoma, žydams.

Žydų persekiojimas nuolat intensyvėjo. 1938 m. lapkričio 9-10 d. „Krištolinė naktis“ (Kristallnacht), masinis pogromas visoje Vokietijoje, parodė, kad smurtas tapo oficialia valstybės politika. Prasidėjus karui, ypač po įsiveržimo į Sovietų Sąjungą 1941 m., naciai perėjo prie „galutinio sprendimo“. Rytų fronte veikusios specialiosios naikinimo grupės „Einsatzgruppen“ sušaudė šimtus tūkstančių žydų.

Tačiau tikruoju Holokausto simboliu tapo mirties stovyklos. 1942 m. sausį Vanzės konferencijoje buvo galutinai suderintas ir patvirtintas planas metodiškai išnaikinti visus Europos žydus. Lenkijos teritorijoje buvo įkurtos specializuotos naikinimo stovyklos: Aušvicas-Birkenau, Treblinka, Sobiboras, Belžecas. Čia žmonės buvo žudomi pramoniniu mastu dujų kamerose. Holokaustas – tai beprecedentis bandymas išnaikinti visą tautą, kurio metu buvo nužudyta apie šešis milijonus žydų ir milijonai kitų nekaltų žmonių. Tai juodžiausias Trečiojo Reicho ir visos žmonijos istorijos puslapis.

Karas ir žlugimas

Nuo pat atėjimo į valdžią Hitlerio politika buvo nukreipta į karą. Vokietijos ekonomika, nors ir demonstravo tariamą stebuklą likviduojant nedarbą, iš tiesų buvo militarizuota ir orientuota į ginklavimąsi. Hitleris nuosekliai laužė Versalio sutarties apribojimus: 1936 m. remilitarizavo Reino sritį, 1938 m. įvykdė Austrijos anšliusą, Miuncheno susitarimu prisijungė Čekoslovakijos Sudetų kraštą, o 1939 m. pavasarį okupavo ir likusią Čekijos dalį. Vakarų demokratijos, bijodamos naujo karo, vykdė nuolaidžiavimo politiką, kuri tik drąsino agresorių.

1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos atrišo Hitleriui rankas. 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją, pradėdama Antrąjį pasaulinį karą.

Iš pradžių „žaibo karo“ (Blitzkrieg) taktika buvo stulbinamai sėkminga. Viena po kitos krito Lenkija, Danija, Norvegija, Beniliukso šalys ir Prancūzija. Tačiau 1941 m. Hitleris padarė dvi lemtingas klaidas: užpuolė Sovietų Sąjungą ir paskelbė karą Jungtinėms Amerikos Valstijoms po Perl Harboro. Karas tapo pasauliniu, o Vokietijos resursai buvo nepakankami kovai dviem frontais prieš galingą Anti-Hitlerinę koaliciją.

Stalingrado mūšis, pasibaigęs 1943 m. vasarį, tapo lūžio tašku Rytų fronte. Nuo tada Raudonoji armija pradėjo nesustabdomą puolimą Berlyno link. 1944 m. birželio 6 d. Sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, atidarydami antrąjį frontą Vakarų Europoje. Trečiojo Reicho dienos buvo suskaičiuotos. Vokietijos miestai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus Sąjungininkų bombardavimų. 1945 m. balandžio 30 d., Raudonajai armijai šturmuojant Berlyną, Adolfas Hitleris savo bunkeryje nusižudė. Gegužės 8 d. Vokietija besąlygiškai kapituliavo. Tūkstantmečio Reichas, turėjęs gyvuoti amžinai, žlugo po dvylikos metų, palikdamas po savęs dešimtis milijonų aukų ir sugriautą žemyną.

Palikimas ir amžinos pamokos

Trečiojo Reicho palikimas yra siaubingas. Tai – ne tik fiziniai griuvėsiai ir prarastos gyvybės, bet ir gili moralinė trauma. Niurnbergo procesas, kuriame buvo teisiami pagrindiniai nacių nusikaltėliai, įtvirtino „nusikaltimų žmoniškumui“ sąvoką ir principą, kad įsakymų vykdymas neatleidžia nuo asmeninės atsakomybės.

Trečiojo Reicho istorija yra amžinas priminimas ir įspėjimas. Ji moko, kaip pavojinga yra neapykantos kurstymu paremta ideologija, kaip greitai gali būti sunaikintos demokratinės institucijos ir kaip svarbu yra ginti žmogaus teises bei laisves. Ji rodo, kad blogis dažnai būna banalus – vykdomas ne demonų, o paprastų žmonių, biurokratų, kurie pasirenka paklusti, prisitaikyti ar tiesiog nusisukti. Nagrinėti šį tamsų istorijos tarpsnį reiškia ne tik pagerbti aukas, bet ir išmokti atpažinti pavojaus ženklus dabartyje, kad siaubinga frazė „Niekada daugiau“ išliktų ne tik lozungu, bet ir realybe.