Vokietijos Imperija: Geležies ir Kraujo Sukurta Galybė, Pakeitusi Pasaulį

Europos istorijos žemėlapyje yra valstybių, kurios, nors ir gyvavo palyginti trumpai, paliko neišdildomą pėdsaką pasaulio raidoje. Viena tokių – Vokietijos Imperija, dar žinoma kaip Antrasis Reichas. Egzistavusi vos 47 metus, nuo 1871-ųjų iki 1918-ųjų, ši galinga valstybė ne tik suvienijo susiskaldžiusias vokiečių žemes, bet ir tapo pramonės, mokslo bei karinės jėgos sinonimu, o galiausiai – tragiškos konfrontacijos, įstūmusios pasaulį į Pirmojo pasaulinio karo chaosą, epicentru. Tai pasakojimas apie milžiniškas ambicijas, genialią politiką, socialines inovacijas ir pražūtingą puikybę.

Kelias į Suvienijimą: Oto fon Bismarko „Geležis ir Kraujas“

XIX amžiaus viduryje Vokietija tebuvo geografinė sąvoka. Po Napoleono karų susikūrusi Vokietijos Konfederacija buvo palaidas 39 valstybių darinys, kuriame dėl įtakos varžėsi dvi galybės – Austrijos imperija ir stiprėjanti Prūsijos karalystė. Šimtmečius trukęs vokiečių susiskaldymas atrodė neįveikiamas, kol į politikos areną neįžengė viena ryškiausių ir prieštaringiausių asmenybių Europos istorijoje – Otas fon Bismarkas.

1862 metais Prūsijos karaliaus Vilhelmo I paskirtas ministru pirmininku, Bismarkas buvo ištikimas monarchistas, konservatorius ir pragmatiškos politikos, vadinamosios Realpolitik, šalininkas. Jis puikiai suprato, kad sentimentalūs raginimai ir liberalų susirinkimai vokiečių žemių nesuvienys. Savo garsiojoje kalboje Prūsijos parlamente jis išdėstė savo kredo: „Didieji epochos klausimai sprendžiami ne kalbomis ir daugumos nutarimais… o geležimi ir krauju.“ Šie žodžiai tapo pranašiški ir tiksliai apibūdino artimiausių metų įvykius.

Bismarkas, pramintas „Geležiniu kancleriu“, meistriškai suplanavo ir įgyvendino trijų karų seriją, kurių kiekvienas buvo kruopščiai apskaičiuotas žingsnis Vokietijos suvienijimo link:

• Karas su Danija (1864 m.): Kartu su Austrija Prūsija įsiveržė į Daniją dėl ginčytinų Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikštysčių. Pergalė ne tik padidino Prūsijos prestižą, bet ir sukūrė pretekstą būsimam konfliktui su Austrija dėl atkovotų teritorijų valdymo.
• Karas su Austrija (1866 m.): Bismarkas išprovokavo konfliktą su Viena, siekdamas galutinai pašalinti Austriją iš vokiečių reikalų. Prūsijos kariuomenė, pasižymėjusi modernia organizacija, ginkluote (ypač naujaisiais Dreyse šautuvais) ir geležinkelių panaudojimu, per septynias savaites sutriuškino austrus. Po šio karo buvo panaikinta Vokietijos Konfederacija ir įkurta Šiaurės Vokietijos Sąjunga, kurioje dominavo Prūsija. Pietinės vokiečių valstybės liko nepriklausomos, tačiau Bismarkas žinojo, kad jas suvienyti padės bendras priešas.
• Karas su Prancūzija (1870–1871 m.): Napoleono III valdoma Prancūzija su nerimu stebėjo Prūsijos stiprėjimą. Bismarkas pasinaudojo Ispanijos sosto paveldėjimo krize ir meistriškai suredagavo vadinamąją „Emso depešą“ – telegramą apie Prūsijos karaliaus susitikimą su prancūzų ambasadoriumi. Sukurta įžeidžianti telegramos versija įsiutino Paryžiaus viešąją nuomonę ir privertė Napoleoną III paskelbti karą Prūsijai. Būtent to Bismarkas ir siekė. Nacionalistinio entuziazmo banga suvienijo pietines vokiečių valstybes su Prūsija. Prancūzija patyrė triuškinamą pralaimėjimą, o pats imperatorius Napoleonas III buvo paimtas į nelaisvę Sedano mūšyje.

Imperijos Gimimas Versalio Veidrodžių Salėje

1871 metų sausio 18 diena. Vieta – ne Berlynas ar kitas Vokietijos miestas, o Versalio rūmai prie Paryžiaus, buvusių Prancūzijos karalių rezidencija. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – tai buvo simbolinis pažeminimas prancūzams. Iškilmingoje Veidrodžių salėje, apsuptas vokiečių kunigaikščių ir aukščiausių karininkų, Prūsijos karalius Vilhelmas I buvo paskelbtas pirmuoju Vokietijos imperatoriumi (kaizeriu). Antrasis Reichas gimė ant nugalėtos Prancūzijos griuvėsių, o jo architektas Bismarkas tapo pirmuoju imperijos kancleriu.

Bismarko Era: Taikos Sargas ir Vidaus Kovos

Suvienijus Vokietiją, Bismarko tikslai radikaliai pasikeitė. Iš karo kurstytojo jis tapo didžiausiu taikos Europoje šalininku. Jis suprato, kad naujoji imperija yra „pasotinta“ ir bet koks naujas karas gali sugriauti trapią jėgų pusiausvyrą. Jo užsienio politika buvo sudėtingas diplomatinių aljansų tinklas, kurio pagrindinis tikslas – izoliuoti revanšo trokštančią Prancūziją ir išvengti karo dvejuose frontuose (prieš Prancūziją ir Rusiją). Tokios sąjungos kaip Trijų Imperatorių Sąjunga ar Vėliau sukurta Trilypė Sąjunga (Vokietija, Austrija-Vengrija, Italija) dešimtmečiams užtikrino santykinę ramybę Europoje.

Tačiau imperijos viduje ramybės buvo mažiau. Bismarkas susidūrė su dviem, jo manymu, didžiausiais Reicho priešais:

1. Katalikų Bažnyčia: Pietų Vokietijos katalikai ir jų politinė Centro partija kėlė Bismarkui nerimą dėl lojalumo ne imperatoriui, o popiežiui. Kancleris pradėjo vadinamąjį Kulturkampf („Kultūros kovą“) – kampaniją, kuria siekta apriboti Bažnyčios įtaką švietimui ir politikai. Tačiau ši kova baigėsi nesėkme – katalikų partija tik sustiprėjo, ir Bismarkui teko atsitraukti.
2. Socialistai: Sparčiai industrializuojant šalį, augo darbininkų klasė ir stiprėjo Socialistų darbininkų partija (vėliau – SPD). Bismarkas, laikęs socialistus revoliucionieriais, 1878 metais prastūmė Antisocialistinius įstatymus, kuriais buvo uždraustos jų organizacijos ir spauda. Tačiau represijos, kaip ir Kulturkampf atveju, davė priešingą rezultatą – socialistų idėjos plito pogrindyje.

Paradoksalu, tačiau būtent šis konservatyvus „Geležinis kancleris“, nekentęs socialistų, tapo modernios socialinės gerovės valstybės pradininku Europoje. Siekdamas atimti pagrindą iš socialistų agitacijos ir pelnyti darbininkų lojalumą valstybei, Bismarkas devintajame dešimtmetyje įvedė seriją progresyvių socialinių įstatymų: sveikatos draudimą (1883 m.), draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe (1884 m.) ir senatvės bei invalidumo pensijas (1889 m.). Šios reformos aplenkė laiką ir tapo pavyzdžiu visam pasauliui.

Vilhelmo Era: Nuo Realpolitik prie Weltpolitik

1888-ieji į Vokietijos istoriją įėjo kaip „Trijų imperatorių metai“. Mirė 90-metis kaizeris Vilhelmas I, o jo sūnus Frydrichas III, garsėjęs liberaliomis pažiūromis, valdė vos 99 dienas ir mirė nuo vėžio. Sostą paveldėjo jaunas, ambicingas ir impulsyvus Vilhelmo I anūkas – Vilhelmas II.

Jaunasis kaizeris greitai susipyko su senuoju kancleriu Bismarku. Jų požiūriai į valstybės valdymą kardinaliai skyrėsi. Vilhelmas II troško valdyti pats ir vykdyti daug agresyvesnę užsienio politiką. 1890 metais jis atleido Bismarką – įvykis, kurį taikliai iliustravo britų karikatūra „Lotsas palieka laivą“ (angl. Dropping the Pilot). Atsargiąją Bismarko Realpolitik pakeitė kaizerio propaguojama Weltpolitik („Pasaulio politika“). Jos esmė – Vokietija turi tapti pasauline galybe ir gauti savo „vietą po saule“.

Prasidėjo nauja era. Vokietija ėmė aktyviai siekti kolonijų Afrikoje ir Ramiojo vandenyno regione, nors geriausios teritorijos jau buvo pasidalintos. Tačiau svarbiausiu Weltpolitik elementu tapo karinio jūrų laivyno statyba, vadovaujama admirolo Alfredo fon Tirpico. Siekis sukurti laivyną, pajėgų prilygti Didžiosios Britanijos Karališkajam laivynui, sukėlė brangiai kainuojančias ginklavimosi varžybas ir tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Britanija nuo tradicinės „spindinčios izoliacijos“ politikos pasuko į aljansą su Prancūzija ir Rusija – Antantę.

Pramonės Milžinas ir Mokslo Švyturys

Nepaisant augančios politinės įtampos, Vokietijos imperija išgyveno neįtikėtiną ekonominio, technologinio ir kultūrinio pakilimo laikotarpį. Per kelis dešimtmečius Vokietija iš agrarinės šalies virto antrąja (po JAV) pramonine valstybe pasaulyje, aplenkdama Didžiąją Britaniją. Rūro baseinas tapo Europos pramonės širdimi. Vokiečių plienas, chemijos produktai (kompanijos kaip „Bayer“ ar BASF), elektros įranga („Siemens“, AEG) ir optika („Zeiss“) tapo kokybės etalonu.

Mokslas ir švietimas buvo laikomi nacionaliniu prioritetu. Vokietijos universitetai ir tyrimų institutai buvo geriausi pasaulyje. Šiuo laikotarpiu dirbo tokie mokslo titanai kaip Maksas Plankas, vienas kvantinės mechanikos pradininkų, Fricas Haberis, sukūręs amoniako sintezės procesą, kuris sukėlė revoliuciją žemės ūkyje (ir vėliau tapo cheminių ginklų tėvu), o savo genialios karjeros pradžioje Berlyne darbavosi ir Albertas Einšteinas. Iki Pirmojo pasaulinio karo vokiečių mokslininkai buvo laimėję trečdalį visų Nobelio premijų.

Visuomenė buvo kontrastinga: griežta, hierarchinė ir militarizuota, kurioje didžiulę įtaką išlaikė senoji Prūsijos žemvaldžių aristokratija (junkeriai), tačiau tuo pat metu dinamiška, su augančia viduriniąja klase (buržuazija) ir geriausiai organizuota darbininkų klase Europoje.

Kelias į Pirmąjį Pasaulinį Karą ir Žlugimas

Atleidus Bismarką, jo kruopščiai kurta aljansų sistema pradėjo byrėti. Vokietija nepratęsė sutarties su Rusija, taip pastūmėdama ją į Prancūzijos glėbį. Agresyvi Vilhelmo II Weltpolitik ir laivyno statyba atstūmė Britaniją. XX amžiaus pradžioje Vokietija ir jos pagrindinė sąjungininkė Austrija-Vengrija atsidūrė apsuptos priešiškos Antantės (Prancūzija, Rusija, Didžioji Britanija).

Maroko krizės, Balkanų karai – kiekvienas naujas tarptautinis konfliktas vis labiau kaitino atmosferą. Lemtinga kibirkštimi tapo Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando nužudymas Sarajeve 1914 metų birželio 28 dieną. Vokietija, bijodama prarasti vienintelę patikimą sąjungininkę, išrašė Austrijai-Vengrijai vadinamąjį „tuščią čekį“ – pažadą besąlygiškai remti bet kokius jos veiksmus prieš Serbiją. Tai paleido pražūtingą aljansų grandininę reakciją, ir per kelias savaites Europa nugarmėjo į karą, vėliau pavadintą Didžiuoju.

Karas, kurį daugelis tikėjosi laimėti per kelis mėnesius, virto ketverius metus trukusiomis sekinančiomis skerdynėmis apkasuose. Vokietijos ekonomika buvo pertvarkyta totalinio karo reikmėms, o civiliai gyventojai kentė badą ir nepriteklių. Milžiniški nuostoliai fronte ir blogėjančios sąlygos užnugaryje galiausiai palaužė tautos dvasią.

1918 metų rudenį, Vokietijos kariuomenei patiriant lemiamus pralaimėjimus Vakarų fronte, šalyje kilo revoliucija. Kylant jūreivių ir darbininkų sukilimams, lapkričio 9 dieną kaizeris Vilhelmas II buvo priverstas atsisakyti sosto ir pabėgti į Nyderlandus. Tą pačią dieną Berlyne buvo paskelbta respublika. Po dviejų dienų, lapkričio 11-ąją, Vokietija pasirašė paliaubas. Geležimi ir krauju sukurta imperija nustojo egzistuoti.

Palikimas

Vokietijos imperijos palikimas – dvejopas ir sudėtingas. Viena vertus, tai buvo moderni, dinamiška ir neįtikėtinai kūrybinga valstybė, padovanojusi pasauliui mokslo atradimų, technologinių inovacijų ir pažangiausią socialinės apsaugos sistemą. Ji galutinai suvienijo Vokietiją ir pavertė ją viena pagrindinių Europos jėgų. Kita vertus, jos gimimas buvo paženklintas militarizmu, o jos politika – autoritarizmu ir agresyviais siekiais. Būtent imperijos puikybė, Weltpolitik ir beatodairiškas vaidmuo 1914 metų krizėje tapo viena pagrindinių Pirmojo pasaulinio karo priežasčių. Karo pralaimėjimas ir po jo sekusi Versalio taikos sutarties primesta nacionalinio pažeminimo našta sukūrė terpę, kurioje vėliau iškilo dar baisesnis režimas – Trečiasis Reichas. Vokietijos imperija išlieka galingu priminimu, kaip glaudžiai didybė ir tragedija gali būti susipynusios tautos istorijoje.