Beveik triumfas: kodėl žodis „beveik“ yra vienas galingiausių ir pavojingiausių mūsų gyvenime?

Ar kada nors jautėte tą keistą, kartais net fiziškai juntamą dūrį krūtinėje? Tą akimirką, kai suvokiate, jog buvote per plauką nuo tikslo. Beveik laimėjote. Beveik gavote svajonių darbą. Beveik išlaikėte egzaminą. Beveik pasiekėte finišo liniją pirmas. Beveik. Šis, atrodytų, nekaltas prieveiksmis slepia savyje milžinišką emocinį krūvį – visą spektrą jausmų nuo deginančio nusivylimo iki tylios vilties. Tai žodis, žymintis ribą tarp triumfo ir pralaimėjimo, tarp „pavyko“ ir „ne šįkart“. Ir būtent šioje ribinėje zonoje slypi didžiausios mūsų gyvenimo pamokos, skaudžiausi kritimai ir galingiausi impulsai augti.

„Beveik“ nėra tiesiog nesėkmė. Nesėkmė dažnai yra aiški ir apibrėžta – tu bandei ir tau nepavyko, galbūt buvai toli nuo tikslo. O „beveik“ yra kur kas klastingesnis. Tai situacija, kai sėkmė buvo taip arti, kad galėjai ją užuosti, paliesti, pajausti jos skonį. Psichologai šį fenomeną vadina kontrafaktiniu mąstymu (angl. counterfactual thinking) – polinkiu mintyse kurti alternatyvius realybės scenarijus. Kai atsiduriame „beveik“ situacijoje, mūsų smegenys ima karštligiškai sukti filmą „o kas, jeigu..?“.

„O kas, jeigu būčiau atsakęs kitaip per darbo pokalbį?“ „O kas, jeigu būčiau bėgęs sekundės dalele greičiau?“ „O kas, jeigu būčiau išdrįsęs pasakyti, ką jaučiu?“ Šie klausimai gali tapti tikru savigraužos kalėjimu. Įdomus tyrimas, atliktas su olimpinių žaidynių medalininkais, atskleidė paradoksalų dėsningumą: bronzos medalių laimėtojai dažnai jaučiasi laimingesni nei sidabro. Kodėl? Nes sidabro laimėtojas yra tas, kuris „beveik“ laimėjo auksą. Jo mintys sukasi apie tai, ko jam pritrūko iki aukščiausio laiptelio. Tuo tarpu bronzos laimėtojas yra tas, kuris „beveik“ liko be medalio. Jo perspektyva kitokia – jis džiaugiasi, kad apskritai pateko ant pjedestalo. Tai puikiai iliustruoja, kaip arti sėkmės esanti nesėkmė gali būti psichologiškai skausmingesnė už buvimą toliau nuo jos.

Dvi „beveik“ pusės: prakeiksmas ir variklis

„Beveik“ patirtis gali mus paveikti dvejopai. Viena vertus, ji gali tapti demotyvuojančiu prakeiksmu, įrodymu, kad mums „tiesiog neskirta“. Kai nuolat atsiduriame per žingsnį nuo tikslo, gali apimti beviltiškumo jausmas, įsitikinimas, kad esame amžini antros vietos laimėtojai. Tai ypač pavojinga tiems, kurių savivertė stipriai priklauso nuo išorinių pasiekimų. Kiekvienas „beveik“ tokiu atveju tampa asmeniniu įžeidimu, patvirtinimu, kad esi nepakankamai geras, protingas ar talentingas.

Žmogus, įstrigęs tokioje negatyvioje „beveik“ spiralėje, pradeda vengti iššūkių. Kam stengtis, jei vėl liksi per plauką nuo pergalės? Kam rizikuoti, jei skausmas dėl dar vieno „beveik“ bus per didelis? Taip gimsta baimė bandyti, kuri ilgainiui virsta stagnacija ir praleistomis galimybėmis. Gyvenimas tampa saugus, bet pilkas, be didelių sukrėtimų, bet ir be svaiginančių aukštumų.

Kita vertus, „beveik“ gali tapti pačiu galingiausiu motyvacijos varikliu. Būtent tas artumo jausmas, tas suvokimas, kad tikslas yra pasiekiamas, gali įžiebti ugnį akyse ir suteikti jėgų bandyti dar kartą, tik šįkart – protingiau, atkakliau, geriau. „Beveik“ nėra „nieko“. „Beveik“ reiškia, kad tu jau įveikei 99% kelio. Tai reiškia, kad tavo strategija, pastangos ir pasiruošimas buvo teisingi, trūko tik mažo, bet esminio elemento.

Sėkmingi sportininkai, verslininkai, menininkai dažnai pasakoja istorijas ne apie savo triuškinančias pergales, o apie tuos kartus, kai jiems „beveik“ pavyko. Būtent tos akimirkos tapo lūžio taškais jų karjeroje. Pralaimėtas finalas, nepasirašyta sutartis, atmestas rankraštis – visa tai tapo ne pabaiga, o neįkainojama informacija. Ką padariau ne taip? Kur galiu patobulėti? Kokią klaidą privalau ištaisyti? „Beveik“ patirtis, jei į ją pažiūrima konstruktyviai, virsta detaliu veiksmų planu. Ji apnuogina silpnąsias vietas ir parodo, kur reikia koncentruoti pastangas. Michaelas Jordanas, legenda tapęs krepšininkas, yra pasakęs: „Aš pramečiau daugiau nei 9000 metimų savo karjeroje. Pralaimėjau beveik 300 rungtynių. 26 kartus manimi pasitikėjo, kad atliksiu lemiamą metimą, ir aš pramečiau. Aš klydau vėl, ir vėl, ir vėl savo gyvenime. Ir būtent todėl man pavyko.“ Jo kelias buvo grįstas nesuskaičiuojama galybe „beveik“ momentų, kurie jį ne palaužė, o užgrūdino.

Kaip išmokti „beveik“ paversti savo sąjungininku?

Suprasti dvejopą „beveik“ prigimtį yra viena, o išmokti sąmoningai naudotis jo galia – visai kas kita. Tai reikalauja emocinio intelekto, atsparumo ir, svarbiausia, požiūrio pokyčio. Štai keli žingsniai, galintys padėti paversti skausmingą patirtį vertinga pamoka.

• Leiskite sau jausti, bet neįklimpkite. Nusivylimas, pyktis, liūdesys po „beveik“ nesėkmės yra normalios ir natūralios reakcijos. Svarbu leisti sau jas išgyventi, o ne slopinti ar ignoruoti. Tačiau lygiai taip pat svarbu nustatyti sau ribą – kiek laiko skirsite savigraužai. Diena? Dvi? Po to reikia sąmoningai nukreipti energiją į analizę ir ateities planavimą.
• Atskirkite rezultatą nuo proceso. Jums „beveik“ pavyko. Tai reiškia, kad pats procesas – jūsų pastangos, pasiruošimas, įdėtas darbas – buvo sėkmingas. Įvertinkite ir pasidžiaukite nueitu keliu. Didžiuokitės tuo, kiek daug pasiekėte, net jei galutinis rezultatas nebuvo toks, kokio tikėjotės. Tai padeda išsaugoti motyvaciją ir pasitikėjimą savo jėgomis.
• Analizuokite spragą. Užuot graužęsi „kodėl man nepavyko?“, klauskite savęs „ko konkrečiai pritrūko?“. Kas yra ta sekundės dalelė, tas vienas balas, tas vienas sakinys, kuris skyrė „beveik“ nuo „pavyko“? Objektyvi ir be emocijų atlikta analizė yra raktas į tobulėjimą. Galbūt trūko techninių žinių, galbūt pritrūko pasitikėjimo savimi lemiamu momentu, o gal tiesiog sėkmės faktoriaus. Identifikavę spragą, jūs gaunate aiškų tikslą kitam bandymui.
• Taikykite augimo mąstyseną. Psichologės Carol Dweck išpopuliarinta augimo mąstysenos (angl. growth mindset) koncepcija teigia, kad gebėjimai ir intelektas gali būti ugdomi per atsidavimą ir sunkų darbą. Žmonės su tokia mąstysena nesėkmes mato ne kaip savo negebėjimo įrodymą, o kaip galimybę mokytis. Frazei „man nepavyko“ jie prideda stebuklingą žodelį „kol kas“. „Man nepavyko KOL KAS.“ „Beveik“ puikiai dera su šia filosofija. Tai ne pabaiga, tai tik stotelė kelyje į sėkmę.

Istorijos ir visuomenės „beveik“

„Beveik“ fenomenas veikia ne tik asmeniniame lygmenyje. Visa žmonijos istorija yra nusėta „beveik“ momentais, kurie galėjo pakreipti civilizacijos eigą visiškai kita linkme. Beveik laimėti mūšiai, beveik išvengti karai, beveik įgyvendintos utopinės idėjos. Pagalvokime apie Lietuvos istoriją. Kokia ji būtų, jei Abiejų Tautų Respublika būtų „beveik“ virtusi Trijų Tautų Respublika, įtraukiant ir Rusėnų kunigaikštystę? Arba kokia būtų mokslo istorija, jei koks nors mokslininkas būtų „beveik“ atradęs peniciliną anksčiau už Flemingą, bet tiesiog nebūtų atkreipęs dėmesio į pelėsį Petri lėkštelėje?

Šie „beveik“ scenarijai ne tik kursto mūsų vaizduotę, bet ir parodo, koks trapus ir nenuspėjamas yra progresas. Kartais didžiausius atradimus ir pokyčius lemia ne genialus planas, o atsitiktinumas, laiku pastebėta smulkmena, atkaklumas po šimto „beveik“ nesėkmingų bandymų. Prisiminkime Tomą Edisoną ir jo kelią į elektros lemputės išradimą. Jis neatrado jos iš pirmo karto. Jis atrado tūkstančius būdų, kaip lemputė neveikia. Kiekvienas sudegęs siūlelis buvo ne nesėkmė, o „beveik“ momentas, priartinęs jį prie teisingo sprendimo.

Mūsų kultūra yra linkusi garbinti tik nugalėtojus. Mes žavimės tais, kurie stovi ant aukščiausio pjedestalo, kurių vardai įrašyti į rekordų knygas. Tačiau tikroji drama, tikrasis augimas ir žmogiškumas slypi ne tiek pačioje pergalėje, kiek kelyje į ją. O tas kelias neišvengiamai grįstas „beveik“ akimirkomis.

Galbūt todėl mus taip žavi istorijos apie nebaigtus darbus – Šuberto „Nebaigtoji simfonija“, Gaudi „Sagrada Familia“, Da Vinčio eskizai. Juose slypi amžina galimybė, potencialas, pažadas. „Beveik“ baigtas kūrinys kartais stimuliuoja vaizduotę labiau nei užbaigtas. Jis palieka erdvės interpretacijai, klausimui „o kas būtų buvę toliau?“.

Užuot bijojus, priimkime „beveik“

Gyvenimas, kuriame niekada nepatirtume „beveik“ jausmo, būtų nykus ir ribotas. Tai reikštų, kad mes niekada nesiekiame daugiau, nei esame tikri, kad galime pasiekti. Tai reikštų, kad renkamės tik saugius, gerai pramintus takus, vengdami bet kokios rizikos ar iššūkio, galinčio baigtis ne visiška sėkme.

Žodis „beveik“ nėra nuosprendis. Tai galingas signalas, sakantis: „Tu esi labai arti. Tavo pastangos nenuėjo veltui. Tau trūksta visai nedaug. Nenuleisk rankų.“ Išmokę įsiklausyti į šį signalą, o ne į jį lydintį nusivylimo aidą, mes atveriame duris į nuolatinį tobulėjimą.

Todėl kitą kartą, kai atsidursite per plauką nuo tikslo, skirkite akimirką nusivylimui, o tada giliai įkvėpkite ir nusišypsokite. Jūs nepralaimėjote. Jūs tiesiog sužinojote, kaip arti esate pergalės. Jūs gavote neįkainojamą pamoką ir dar vieną priežastį bandyti vėl. Nes didžiausia tragedija gyvenime yra ne „beveik“ laimėti, o niekada nedrįsti stoti į starto liniją.