Elžbieta I: Mergelė Karalienė, kuri Angliją pavertė imperija

Pasaulio istorijoje yra valdovų, kurių vardai tampa neatsiejami nuo ištisų epochų. Karolis Didysis, Liudvikas XIV, Petras I – tai monarchai, suformavę savo tautų likimus. Tačiau tarp jų išsiskiria viena moteris, kurios ilgas ir audringas valdymas ne tik išgelbėjo Angliją nuo pražūties, bet ir padėjo pamatus būsimai Britų imperijai. Tai – Elžbieta I, paskutinė Tiudorų dinastijos atstovė, Mergelė Karalienė, nugalėjusi galingiausią to meto laivyną ir įkvėpusi kultūrinį renesansą, kurio viršūne tapo Viljamas Šekspyras. Jos gyvenimas – tai neįtikėtina drąsos, intelekto ir politinio meistriškumo istorija, verta tapti legenda.

Nestabili vaikystė ir kelias į sostą

Elžbietos kelias į valdžią buvo duobėtas ir pavojingas. Ji gimė 1533 metų rugsėjo 7 dieną Grinvičo rūmuose, ir jos gimimas karaliui Henrikui VIII buvo didžiulis nusivylimas. Karalius troško sūnaus, įpėdinio, kuris pratęstų Tiudorų dinastiją. Dėl to jis nepabūgo nutraukti ryšių su Roma, atskirti Anglijos Bažnyčią ir anuliuoti santuoką su Kotryna Aragoniete, kuri jam pagimdė tik dukterį Mariją. Naujoji karalienė, charizmatiškoji Ana Bolein, Elžbietos motina, turėjo padovanoti karaliui sūnų, tačiau pagimdė dukrą. Šis faktas nulėmė ne tik Anos, bet ir mažosios princesės likimą.

Kai Elžbietai nebuvo nė trejų, jos motina buvo apkaltinta svetimavimu, incesto ir išdavyste bei nuteista myriop. Henrikas VIII anuliavo santuoką, o Elžbieta, kaip ir jos vyresnioji sesuo Marija, buvo paskelbta neteisėta paveldėtoja ir pašalinta iš sosto paveldėjimo linijos. Šis pažeminimas ir motinos netektis paliko gilų pėdsaką jaunos mergaitės sieloje. Ji augo karališkuosiuose rūmuose, tačiau nuolat jautėsi esanti nuošalyje, jos statusas priklausė nuo permainingos tėvo nuotaikos ir jo naujų žmonų malonės. Būtent ši patirtis išugdė joje atsargumą, gebėjimą stebėti, analizuoti ir slėpti tikruosius jausmus – savybes, kurios vėliau tapo jos, kaip valdovės, stiprybe.

Nepaisant netikrumo, Elžbieta gavo puikų išsilavinimą, prilygstantį geriausiems Europos princams. Ji buvo neeilinių gabumų mokinė: laisvai kalbėjo ir rašė lotynų, graikų, prancūzų, italų kalbomis, suprato ispanų ir valų kalbas. Jos mokytojai, žymūs Kembridžo humanistai, ugdė ne tik jos protą, bet ir formavo renesanso dvasiai būdingą požiūrį į pasaulį. Šis išsilavinimas suteikė jai ne tik platų akiratį, bet ir įrankius, reikalingus sudėtingame diplomatijos ir politikos pasaulyje.

Po Henriko VIII mirties sostą paveldėjo jo vienintelis sūnus, jaunasis Eduardas VI. Jam valdant Anglija tapo dar labiau protestantiška. Tačiau Eduardas mirė jaunas, o po jo į sostą žengė uoli katalikė, Elžbietos sesuo Marija I. Marijos valdymas, pramintas „Kruvinosios Marijos“ vardu dėl žiaurių protestantų persekiojimų, Elžbietai tapo didžiausiu išbandymu. Būdama protestantė ir potenciali sosto paveldėtoja, ji tapo natūraliu opozicijos centru. Po vieno iš sukilimų ji buvo apkaltinta sąmokslu ir įkalinta Londono Taueryje – ten pat, kur mirties laukė jos motina. Kiekviena diena galėjo būti paskutinė, tačiau Elžbieta demonstravo neįtikėtiną tvirtybę ir apdairumą. Jai pavyko įtikinti seserį savo nekaltumu ir išvengti egzekucijos. Šis mirtino pavojaus laikotarpis galutinai subrandino ją kaip būsimą valdovę, išmokė kantrybės ir politinio išgyvenimo meno.

Religinis kompromisas: Elžbietos epochos pamatas

1558 metais mirus bevaikei Marijai I, dvidešimt penkerių metų Elžbieta pagaliau tapo Anglijos karaliene. Ji paveldėjo suskaldytą, nuskurdusią ir religinių konfliktų draskomą šalį. Katalikai ir protestantai mirtinai nekentė vieni kitų. Šalies iždas buvo tuščias, o galingosios Ispanija ir Prancūzija Angliją laikė silpna ir lengvai pažeidžiama pėstininke Europos politinėje arenoje.

Vienas pirmųjų ir svarbiausių Elžbietos uždavinių buvo išspręsti religinį klausimą. Ji suprato, kad kraštutinumai veda tik į pilietinį karą. Vietoj to, kad stotų į vieną ar kitą pusę, ji pasirinko genialų kompromiso kelią, žinomą kaip „Elžbietos religinis susitarimas“ (Elizabethan Religious Settlement). Šio susitarimo esmė – sukurti vieną nacionalinę bažnyčią, kuri būtų priimtina kuo didesniam skaičiui gyventojų. Ji atkūrė tėvo įvestą Supremato aktą, kuris skelbė monarchą Anglijos Bažnyčios galva (tiesa, ji pasivadino ne „Aukščiausiąja galva“, o „Aukščiausiąja valdytoja“, kad neerzintų katalikų), ir Vienodumo aktą, kuris įvedė naują, nuosaikesnę Maldų knygą (Book of Common Prayer). Ši knyga apjungė protestantišką teologiją su kai kuriomis katalikiškomis apeigomis ir liturgijos elementais. Taip buvo sukurta Anglikonų bažnyčia – unikali institucija, stovinti tarp katalikybės ir protestantizmo. Šis pragmatiškas sprendimas, nors ir nepatenkino radikalių puritonų bei ištikimų katalikų, suteikė šaliai taip reikalingo stabilumo ir tapo Elžbietos valdymo pamatu.

Mergelė Karalienė: vedybos kaip politinis žaidimas

Nuo pat valdymo pradžios Elžbietai buvo daromas milžiniškas spaudimas ištekėti ir susilaukti įpėdinio. Parlamentas, jos patarėjai ir visa Europa laukė, kurį iš daugybės pretendentų ji pasirinks. Santuoka tuo metu buvo ne asmeninis, o gyvybiškai svarbus politinis klausimas. Tinkamas vyras galėjo užtikrinti galingą sąjungininką, o netinkamas – įvelti šalį į pražūtingus karus ar atiduoti ją į svetimšalių rankas.

Elžbieta šią situaciją pavertė savo didžiausiu diplomatiniu ginklu. Kelis dešimtmečius ji meistriškai žaidė santuokos korta. Tarp jos potencialių jaunikių buvo galingiausi Europos vyrai: Ispanijos karalius Pilypas II (jos buvusios sesers Marijos vyras), Prancūzijos karaliaus sūnūs, Švedijos princas Erikas ir net Austrijos erchercogas. Ji priimdavo jų atstovus, vesdavo ilgas derybas, leisdavo jiems tikėtis, bet niekada nepasakydavo galutinio „taip“. Kiekvienas pretendentas, tikėdamasis laimėti jos ranką, buvo priverstas elgtis palankiai Anglijai. Taip ji ne tik išlaikė taiką, bet ir kiršino savo priešus tarpusavyje, kol Anglija pamažu stiprėjo.

Buvo ir vienas žmogus, kurį, kaip manoma, ji tikrai mylėjo – jos vaikystės draugas Robertas Dadlis. Jų artimas ryšys kėlė daugybę gandų dvare, tačiau santuoka su juo buvo neįmanoma dėl politinių priežasčių ir skandalo, susijusio su jo pirmosios žmonos mirtimi. Galiausiai Elžbieta pasirinko likti netekėjusi. Ji sukūrė „Mergelės Karalienės“ kultą, save vaizduodama kaip motiną visai tautai, susituokusią su savo karalyste. Šis įvaizdis, sustiprintas meno ir poezijos, tapo galingu propagandos įrankiu, sutelkusiu tautą aplink savo valdovę.

Dvi karalienės, vienas sostas: Elžbieta ir Marija Stiuart

Didžiausią grėsmę Elžbietos sostui kėlė ne užsienio monarchai, o jos pačios pusseserė – Marija Stiuart, Škotijos karalienė. Marija buvo Henriko VIII vyresniosios sesers anūkė ir pagal kraujo liniją turėjo svarių teisių į Anglijos sostą. Be to, ji buvo katalikė, todėl Anglijos ir Europos katalikai matė joje teisėtą Anglijos valdovę, o Elžbietą laikė eretike ir neteisėta karaliene. Ši įtampa tarp dviejų karalienių truko beveik du dešimtmečius ir tapo tikru politiniu trileriu.

Po audringo ir tragiško valdymo Škotijoje, Marija buvo priversta bėgti iš savo karalystės ir 1568 metais ieškoti prieglobsčio Anglijoje. Elžbietai tai buvo nepaprastai sudėtinga dilema. Priimti Mariją ir leisti jai laisvai gyventi Anglijoje reiškė turėti nuolatinį sąmokslų židinį. Išsiųsti ją atgal į Škotiją ar į katalikišką Prancūziją – taip pat pavojinga. Elžbieta pasirinko trečią kelią – įkalinti Mariją. Beveik 19 metų Marija Stiuart praleido namų arešto sąlygomis įvairiose Anglijos pilyse. Per tą laiką jos vardu buvo surengta ne viena rezgama Elžbietai nuversti. Galiausiai, po Babingtono sąmokslo atskleidimo, kai buvo rasti neginčijami įrodymai, kad Marija pritarė planui nužudyti Elžbietą, Anglijos parlamentas ir patarėjai pareikalavo mirties bausmės. Elžbieta ilgai dvejojo. Pasirašyti mirties nuosprendį kitai vainikuotai galvai, savo giminaitei, buvo precedento neturintis ir pavojingas žingsnis. Tačiau galiausiai, spaudžiama aplinkybių, ji tai padarė. 1587 metais Marija Stiuart buvo nukirsdinta. Nors šis sprendimas Elžbietą slėgė visą likusį gyvenimą, jis pašalino didžiausią vidinę grėsmę jos valdymui.

Dovydas prieš Galijotą: Nenugalimosios Armados sutriuškinimas

Marijos Stiuart egzekucija tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu Ispanijos karaliaus Pilypo II kantrybės taurę. Pilypas, uolus katalikybės gynėjas, jau seniai buvo Elžbietos priešas. Jį erzino Anglijos parama protestantų sukilėliams Nyderlanduose ir anglų piratų, tokių kaip Frensis Dreikas, siautėjimas puldinėjant ispanų laivus, gabenančius auksą iš Naujojo Pasaulio. Dabar jis turėjo pretekstą surengti didžiulę invaziją į Angliją, nuversti Elžbietą ir atkurti katalikybę.

1588 metų vasarą link Anglijos krantų išplaukė milžiniškas laivynas – 130 laivų, gabenusių apie 30 000 karių. Ispanai jį išdidžiai vadino „Nenugalimąja Armada“. Visai Europai atrodė, kad mažos, menkai ginkluotos Anglijos dienos suskaičiuotos. Tačiau anglai nepasidavė. Elžbieta asmeniškai atvyko į Tilburį, kur buvo sutelktos sausumos pajėgos, ir pasakė vieną įsimintiniausių kalbų istorijoje: „Žinau, kad mano kūnas tėra silpnos ir gležnos moters kūnas, bet aš turiu karaliaus širdį ir drąsą, ir Anglijos karaliaus!“

Jūroje anglų laivynas, nors ir mažesnis, buvo pranašesnis. Jų laivai buvo mažesni, greitesni ir manevringesni nei dideli ir nevikrūs ispanų galeonai. Anglų artilerija taip pat buvo tobulesnė. Vadovaujami patyrusių jūrininkų, tokių kaip lordas Hovardas ir seras Frensis Dreikas, anglai sėkmingai atakavo ispanų laivyną, o lemiamą smūgį sudavė panaudodami branderius – padegamuosius laivus. Išsklaidytą ir apgadintą Armadą, bandančią apiplaukti aplink Škotiją ir Airiją, galutinai pribaigė galingos audros. Ispanai neteko daugiau nei pusės savo laivų. Ši pergalė buvo ne tik karinis triumfas, bet ir milžiniškas psichologinis lūžis. Ji įtvirtino Anglijos, kaip jūrinės galybės, statusą, sustiprino nacionalinį pasididžiavimą ir protestantizmo pozicijas. „Protestantiškas vėjas“, kaip buvo sakoma, išgelbėjo Angliją.

Aukso amžius: kultūra, atradimai ir Šekspyras

Po pergalės prieš Armadą Elžbietos valdymas pasiekė savo zenitą. Šalis jautėsi saugi ir kupina optimizmo. Šis laikotarpis, dažnai vadinamas Elžbietos epochos „Aukso amžiumi“, pasižymėjo neįtikėtinu kultūros ir meno suklestėjimu. Ypač sužydėjo teatras. Londone buvo statomi pirmieji vieši teatrai, tokie kaip „Gaublys“ (The Globe), o scenoje karaliavo talentingiausi dramaturgai istorijoje – Kristoferis Marlou, Benas Džonsonas ir, žinoma, Viljamas Šekspyras. Jų pjesės, nuo istorinių kronikų iki gilių žmogiškųjų tragedijų, ne tik linksmino publiką, bet ir tyrinėjo sudėtingas politines bei filosofines temas, atspindėdamos savo laikmečio dvasią.

Tai buvo ir didžiųjų geografinių atradimų amžius. Anglų jūrininkai, įkvėpti Frensio Dreiko kelionės aplink pasaulį, leidosi į tolimas ir pavojingas ekspedicijas. Seras Volteris Rolis bandė įkurti pirmąsias anglų kolonijas Šiaurės Amerikoje, pavadindamas jas Virdžinija (Virginia) Mergelės Karalienės garbei. Plėtėsi prekyba su tolimais kraštais, buvo įkurta garsioji Rytų Indijos kompanija, padėjusi pamatus būsimai Britų imperijai Rytuose.

Valdymo pabaiga ir ilgaamžis palikimas

Paskutiniai Elžbietos valdymo metai nebuvo lengvi. затяжной karas su Ispanija, sukilimai Airijoje ir ekonominiai sunkumai kėlė įtampą. Tačiau karalienė išliko populiari ir mylima savo tautos. 1601 metais, sakydama savo paskutinę, vadinamąją „Auksinę kalbą“ parlamentui, ji su ašaromis akyse kalbėjo apie savo meilę ir atsidavimą Anglijai.

Elžbieta I mirė 1603 metų kovo 24 dieną, sulaukusi 69 metų, po 44 metus trukusio valdymo. Ji nepaliko tiesioginio įpėdinio. Sostą paveldėjo Škotijos karalius Jokūbas VI, Marijos Stiuart sūnus, kuris Anglijoje tapo Jokūbu I. Taip baigėsi Tiudorų dinastija ir prasidėjo Stiuartų era. Tačiau Elžbietos palikimas buvo milžiniškas. Ji atėjo į valdžią, kai Anglija buvo silpna, susiskaldžiusi ir stovėjo ant pilietinio karo slenksčio. Ji paliko ją suvienytą, klestinčią, pasitikinčią savimi ir tapusią viena stipriausių Europos valstybių. Ji įrodė, kad moteris gali valdyti ne prasčiau, o gal net geriau nei bet kuris karalius. Elžbieta I tapo ne tik monarchu – ji tapo simboliu, legenda ir tikrąja savo tautos motina, kurios vardu pavadinta visa epocha.