FIBA Pasaulio Krepšinio Čempionatas: Lietuvos kelias, legendos ir neužmirštamos akimirkos

Kiekvieną kartą, kai artėja FIBA Pasaulio krepšinio čempionatas, visa Lietuva sulaiko kvapą. Tai daugiau nei sporto renginys – tai nacionalinės vienybės, pasididžiavimo ir begalinės aistros metas. Gatvės ištuštėja, barai ir namų svetainės virsta improvizuotomis arenomis, o milijonų širdys plaka vienu ritmu – už Lietuvą. Krepšinis mums, lietuviams, yra antroji religija, o Pasaulio taurė – viena svarbiausių jos švenčių. Tai turnyras, kuriame gimsta legendos, kuriame mažos tautos gali mesti iššūkį galingiausiems ir kuriame kiekvienas tritaškis ar dėjimas į krepšį aidi visos šalies sieloje. Panirkime į šio magiško turnyro istoriją ir prisiminkime ryškiausius Lietuvos rinktinės pėdsakus pasaulinėje scenoje.

Turnyro gimimas ir evoliucija: nuo čempionato iki taurės

FIBA Pasaulio krepšinio čempionato istorija prasidėjo 1950 metais Argentinoje. Tuo metu pasaulis dar gydėsi Antrojo pasaulinio karo žaizdas, o krepšinis tapo viena iš priemonių, galinčių sujungti tautas taikioje kovoje. Pirmajame turnyre Buenos Airėse triumfavo šeimininkai argentiniečiai, pradėję ilgą ir spalvingą turnyro metraštį. Per dešimtmečius turnyras augo, keitėsi ir tobulėjo. Iš pradžių vadintas Pasaulio čempionatu (World Championship), nuo 2014 metų jis oficialiai tapo Pasaulio taure (World Cup), taip siekiant jį priartinti prie futbolo pasaulio čempionato populiarumo ir prestižo.

Keitėsi ne tik pavadinimas, bet ir formatas. Dalyvių skaičius palaipsniui didėjo, suteikdamas vis daugiau šalių galimybę pasirodyti didžiojoje scenoje. Turnyro geografija plėtėsi nuo Pietų Amerikos iki Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos, paversdama jį išties globaliu reiškiniu. Istoriškai turnyre dominavo tokios galybės kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Sovietų Sąjunga ir Jugoslavija. Pastarųjų dviejų subyrėjimas atvėrė duris naujoms jėgoms, tarp kurių, žinoma, atsirado ir Lietuva – šalis, kurios talentas ir kovingumas gerokai viršijo jos geografinį dydį.

Lietuvos sugrįžimas: kova dėl vietos po saule

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuva į pasaulio krepšinio žemėlapį grįžo su trenksmu. Nors pirmieji didieji laimėjimai buvo pasiekti Olimpinėse žaidynėse, Pasaulio čempionatas buvo ne mažiau svarbus išbandymas, įrodantis, kad esame elito dalis. Oficialus debiutas įvyko 1998 metais Graikijoje. Nors komanda, vedama Jono Kazlausko, dar vertėsi be ryškiausių savo žvaigždžių Arvydo Sabonio ir Šarūno Marčiulionio, ji pademonstravo charakterį. Su Artūru Karnišovu, Sauliumi Štombergu ir Gintaru Einikiu priešakyje lietuviai pasiekė ketvirtfinalį ir galutinėje rikiuotėje užėmė 7-ąją vietą. Tai buvo solidus pareiškimas – mes grįžome.

Vėlesni čempionatai buvo permainingi. 2002 metais Indianapolyje, JAV, turnyras baigėsi apmaudžiai – dėl keisto formato ir vieno pralaimėjimo atkrintamosiose varžybose nepatekome į ketvirtfinalį. 2006-ųjų čempionatas Japonijoje taip pat atnešė 7-ąją vietą, tačiau jautėsi, kad komanda išgyvena kartų kaitą ir ieško savo naujojo veido.

2010-ieji Turkijoje: bronzinė pasaka, kurios niekas nepamirš

Jei reikėtų išrinkti vieną Pasaulio čempionatą, kuris įsiminė labiausiai, daugelis nedvejodami pasirinktų 2010-uosius. Į Turkiją Kęstučio Kemzūros vadovaujama rinktinė išvyko be didelių lūkesčių. Komandoje nebuvo ryškiausių to meto NBA ir Eurolygos žvaigždžių, o jos pagrindą sudarė jauni, ambicingi ir pergalių ištroškę žaidėjai. Tačiau būtent tai tapo mūsų stiprybe.

Turnyro lyderiu tapo Linas Kleiza. Jo neįtikėtinas puolimo arsenalas, pasitikėjimas savimi ir gebėjimas vesti komandą paskui save įkvėpė visus. Jam puikiai talkino aikštės generolas Mantas Kalnietis, snaiperiai Martynas Pocius ir Tomas Delininkaitis, po krepšiais tvirtai stovėjęs Robertas Javtokas. Ši komanda neturėjo superžvaigždžių, bet ji turėjo tai, kas kartais svarbiau – neįtikėtiną komandinę dvasią ir geležinę gynybą.

Lietuviai grupės etape demonstravo uraganinį krepšinį, nugalėdami Naująją Zelandiją, Kanadą, Ispanijos superžvaigždes, Prancūziją ir Libaną. Aštuntfinalyje buvo sutriuškinti kinai, ketvirtfinalyje – ambicingieji argentiniečiai su Luisu Scola priešakyje. Pusfinalyje laukė JAV rinktinė su jaunuoju Kevinu Durantu. Nors pralaimėjome, kova dėl bronzos su Serbija tapo istorine. Įtampa, emocijos ir galiausiai – triuškinanti pergalė 99:88. Lietuva pirmą ir kol kas vienintelį kartą savo istorijoje pasipuošė Pasaulio čempionato medaliais. Tai buvo triumfas, įrodęs, kad lietuviškas charakteris ir vienybė gali nuversti kalnus. Visa šalis šventė, o Stambule iškovota bronza spindėjo lyg auksas.

Kiti žygiai: tarp džiaugsmo ir apmaudo

Įkvėpti sėkmės Turkijoje, lietuviai su didelėmis viltimis vyko į 2014 metų Pasaulio taurę Ispanijoje. Jono Kazlausko treniruojama komanda, kurios lyderiu jau buvo Jonas Valančiūnas, vėl demonstravo puikų krepšinį. Grupėje įveiktos Meksika, Angola, Pietų Korėja ir Slovėnija, aštuntfinalyje palaužta Naujoji Zelandija, o ketvirtfinalyje laukė revanšas prieš Turkiją. Dramatiškoje kovoje lietuviai atsilaikė ir žengė į pusfinalį. Ten vėl laukė neįveikiama JAV rinktinė. Kova dėl trečiosios vietos su Prancūzija, deja, baigėsi pralaimėjimu, tačiau ketvirtoji vieta pasaulyje – vis tiek fantastiškas pasiekimas, dar kartą patvirtinęs Lietuvos statusą krepšinio elite.

2019 metų čempionatas Kinijoje paliko itin kartų skonį. Dainiaus Adomaičio vadovaujama rinktinė demonstravo brandų žaidimą, tačiau viską nubraukė skandalingos antrojo etapo rungtynės su Prancūzija. Paskutinėmis sekundėmis, esant minimaliam prancūzų pranašumui, Jonas Valančiūnas metė baudas. Antrasis metimas buvo netaiklus, tačiau kamuolį nuo lanko numušė Rudy Gobertas, akivaizdžiai liesdamas lanką. Teisėjai šio epizodo neįvertino, pergalę įskaitė prancūzams, o Lietuvai tai užvėrė kelią į ketvirtfinalį. Vėliau FIBA oficialiai pripažino teisėjų klaidą, tačiau tai tebuvo menka paguoda. Šis incidentas sukėlė milžinišką pasipiktinimo bangą ir dar ilgai buvo aptarinėjamas visame krepšinio pasaulyje.

Visgi, lietuviai moka atsitiesti. 2023 metų Pasaulio taurė, vykusi Filipinuose, Japonijoje ir Indonezijoje, atnešė naujų vilčių ir vieną istorinę pergalę. Kazio Maksvyčio auklėtiniai, nors ir be kelių svarbių žaidėjų, demonstravo puikų komandinį krepšinį. Grupės etape be didesnio vargo buvo įveiktas Egiptas, Meksika ir Juodkalnija. Antrajame etape laukė Graikija, kuri taip pat buvo nugalėta. O tada atėjo rungtynės, kurias prisiminsime dešimtmečius – akistata su JAV rinktine. Niekas nesitikėjo, bet Lietuva padarė stebuklą. Nuo pat pirmųjų minučių užpylę amerikiečius tritaškių lietumi (pirmieji 9 pataikyti iš eilės!), mūsiškiai pirmavo visų rungtynių metu ir iškovojo istorinę pergalę rezultatu 110:104. Nors ketvirtfinalyje teko pripažinti Serbijos pranašumą ir galiausiai užimta 6-oji vieta, pergalė prieš JAV tapo vyšnia ant torto, įrodžiusia, kad net ir be ryškiausių žvaigždžių mes galime kautis ir nugalėti pačius geriausius.

Daugiau nei žaidimas: ką mums reiškia rinktinė?

Sunku kitų šalių gyventojams paaiškinti, ką Lietuvai reiškia krepšinis. Tai nėra tik sportas. Tai nacionalinio identiteto dalis, būdas mažai šaliai garsiai pareikšti apie save pasauliui. Kai žaidžia rinktinė, išnyksta politinės pažiūros, socialinė padėtis ar amžiaus skirtumai. Visi tampame viena didele šeima, vilkinčia žaliai-baltai-raudonus marškinėlius.

Pasaulio čempionato metu gyvenimas Lietuvoje tarsi sustoja. Svarbiausios naujienos – apie rinktinės treniruotes, žaidėjų sveikatą ir būsimus varžovus. Rungtynių dieną miestų aikštėse įrengiamos fanų zonos, barai būna perpildyti, o per lemiamas akimirkas girdėti ne tik džiaugsmo šūksniai, bet ir visiška, ausis rėžianti tyla, kai kamuolys skrieja link krepšio. Pergalės švenčiamos taip, lyg būtų laimėtas karas, o pralaimėjimai išgyvenami su ašaromis akyse. Tai tikras jausmų vulkanas, kuris sujungia tautą ir suteikia neįtikėtiną pasididžiavimo jausmą.

Ateities horizontai: kas toliau?

Krepšinio pasaulis nestovi vietoje. Auga naujos galybės, tobulėja žaidimo stiliai. Lietuvai, norint išlikti elite, reikia nuolat ieškoti naujų talentų ir tobulėti. Kartų kaita yra neišvengiama, tačiau žvelgiant į jaunąją kartą – Roką Jokubaitį, Deividą Sirvydį, Ąžuolą Tubelį ir kitus – matyti didžiulis potencialas. Jono Valančiūno ir Domanto Sabonio pavyzdys įkvepia jaunimą siekti aukštumų.

Kelias niekada nebus lengvas. Visada bus skaudžių pralaimėjimų, apmaudžių klaidų ir iššūkių. Tačiau kol Lietuvoje augs vaikai, svajojantys apsivilkti rinktinės marškinėlius, kol gyvuos neįtikėtinas ryšys tarp komandos ir jos sirgalių, tol galime būti ramūs dėl krepšinio ateities. FIBA Pasaulio krepšinio čempionatas visada bus ta scena, kurioje mes sieksime įrodyti savo vertę. Ir nesvarbu, kokia bus galutinė vieta turnyrinėje lentelėje, svarbiausia – kovingumas, atsidavimas ir meilė savo šaliai, kurią krepšininkai kiekvieną kartą demonstruoja aikštelėje. Nes jie žaidžia ne tik už save – jie žaidžia už mus visus.