Šarūnas Sauka: Tamsioji realybės pusė ir genialumo našta

Lietuvos meno pasaulyje yra vardų, kuriuos žino visi, net ir tie, kurie į parodas užklysta vos kartą per dešimtmetį. Tačiau yra tik vienas vardas, kuris sukelia tokią visceralinę, gilią ir dažnai prieštaringą reakciją. Tai – Šarūnas Sauka. Jo kūryba nėra skirta silpnų nervų žiūrovams, ji nėra dekoratyvi interjero detalė, skirta ramiam pasigrožėjimui geriant rytinę kavą. Saukos drobės rėkia, jos provokuoja, jos verčia jaustis nepatogiai ir tuo pat metu – negalėti atitraukti akių.

Šis straipsnis nėra sausa biografija. Tai bandymas suprasti fenomeną, kuris jau kelis dešimtmečius dominuoja Lietuvos tapyboje. Kodėl menininkas, pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą toli nuo sostinės šurmulio, tapo ryškiausia ir brangiausiai vertinama figūra šalies meno rinkoje? Kas slypi už tų groteskiškų, krauju ir pūliais pasruvusių vaizdinių? Ir kodėl, nepaisant visos vizualinės agresijos, mes vis tiek matome Šarūną Sauką kaip neginčijamą genijų?

Dusetų atsiskyrėlis: bėgimas nuo triukšmo į tylą

Norint suprasti Šarūno Saukos kūrybą, pirmiausia reikia suprasti jo pasirinktą gyvenimo būdą. Tuo metu, kai dauguma menininkų siekia būti įvykių sūkuryje – Vilniaus senamiesčio galerijose, bohemiškuose vakarėliuose ir kultūriniuose susibūrimuose – Sauka pasirinko visiškai priešingą kryptį. Zarasų rajonas, Dusetos. Miestelis, kuris daugeliui asocijuojasi tik su žirgais ir Sartų lenktynėmis, tapo Lietuvos siurrealizmo sostine.

Šis sprendimas nebuvo atsitiktinis. Tai buvo sąmoningas atsiribojimas nuo to, ką menininkas galbūt laikė nereikalingu triukšmu. Miesto dulkės, socialiniai žaidimai, būtinybė „pasirodyti“ – visa tai atitraukia nuo esmės. O Saukai esmė visada buvo tapyba. Dusetose, apsuptas gamtos ir tylos, jis sukūrė savo mikrokosmosą. Čia laikas teka kitaip, ir tai leidžia menininkui pasinerti į tą kruopštų, maniakišką detalių tapymą, kuris tapo jo vizitine kortele.

Gyvenimas provincijoje paradoksaliai netapo kliūtimi jo šlovei. Priešingai – tai sukūrė tam tikrą paslapties aurą. Menininkas, kuris nesivaiko dėmesio, tampa dar įdomesnis. Kiekviena jo paroda Vilniuje ar Kaune tampa įvykiu būtent todėl, kad autorius nėra kasdienis svečias televizijos laidose ar žurnalų viršeliuose. Jis kalba tik per savo darbus, ir ta kalba yra galingesnė už tūkstančius interviu.

Autoportretas kaip aukojimas: kodėl jis tapo save?

Vienas ryškiausių Šarūno Saukos kūrybos bruožų – nuolatinis paties autoriaus veido pasikartojimas. Žiūrėdami į jo paveikslus, mes matome Sauką visur: jis yra kankinys, jis yra budelis, jis yra pūvantis lavonas, jis yra besijuokianti kaukė. Tačiau būtų klaida tai vadinti narcisizmu. Tai veikiau savotiškas meninis mazochizmas arba vieša išpažintis.

Sauka naudoja savo kūną ir veidą kaip universalią medžiagą. Jis nesigaili savęs. Priešingai, jis save vaizduoja pačiose nepalankiausiose, žeminančiose, groteskiškose situacijose. Tai – „Ecce Homo“ (štai žmogus) motyvas, perkeltas į šiuolaikinį, dažnai absurdišką kontekstą. Tapydamas save, jis prisiima visas žmonijos nuodėmes, baimes ir šlykštumą. Jis tampa veidrodžiu, kuriame žiūrovas, nori to ar ne, pamato ir savo paties atspindį.

Šiose drobėse autoriaus veidas dažnai yra bejausmis, stebintis, tarsi atsiskyręs nuo to siaubo, kuris vyksta aplinkui. Tai sukuria keistą disonansą: aplinkui chaosas, kančia, yrantys kūnai, o centre – ramus, skvarbus žvilgsnis. Tai tarsi nebyli filosofinė pozicija: aš matau visa tai, aš esu to dalis, bet aš taip pat esu stebėtojas. Šis dualumas daro jo autoportretus psichologiškai daugiasluoksnius.

Grotesko estetika: tarp pasišlykštėjimo ir susižavėjimo

Šarūno Saukos tapybos technika yra nepriekaištinga. Tai senųjų meistrų lygio meistrystė – lesiravimas, šviesos ir šešėlių žaismas, tekstūrų perteikimas. Jis gali nutapyti perlo spindesį, aksomo klostę ar pūvantį obuolį taip, kad norisi jį paliesti. Ir čia slypi didžiausias menininko spąstai žiūrovui.

Mes esame pripratę, kad meistriška tapyba vaizduoja gražius dalykus – peizažus, kilmingus portretus, mitologines scenas. Sauka naudoja tą pačią klasikinę techniką, kad pavaizduotų tai, kas mus atstumia. Atviros žaizdos, vidaus organai, deformuoti kūnai, vabzdžiai, ropojantys per veidus – visa tai nutapyta su begaliniu kruopštumu ir… grožiu. Taip, Saukos bjaurumas yra estetiškas.

Šis kontrastas tarp formos (tobula tapyba) ir turinio (šokiruojantis vaizdas) sukelia stiprų kognityvinį disonansą. Žiūrovas yra priverstas kovoti su savimi: instinktas liepia nusukti akis nuo bjaurasties, bet estetinis pasigėrėjimas meistriškumu verčia žiūrėti toliau. Tai yra Saukos genialumo esmė – jis priverčia mus rasti grožį ir prasmę ten, kur paprastai matome tik atmetimą.

Saukos paveiksluose gausu simbolikos. Tai nėra tiesiog baisūs vaizdai dėl efekto. Kiekviena detalė – ar tai būtų religinis atributas, ar buities rakandas, ar maisto produktas – turi savo vietą naratyve. Dažnai tai yra aliuzijos į Biblijos siužetus, pragaro ratus, Dantės „Dieviškąją komediją“, tačiau perkeltos į lietuvišką, kartais net buitinį, kontekstą.

Šeima drobėje: Nomeda ir vaikai

Kalbant apie Šarūną Sauką, negalima nepaminėti jo žmonos, taip pat talentingos tapytojos Nomedos Saukienės. Jų kūrybinis ir asmeninis tandemas yra vienas įdomiausių reiškinių Lietuvos mene. Nomeda dažnai pasirodo Šarūno paveiksluose, lygiai kaip ir jų vaikai (pavyzdžiui, sūnus Mykolas Sauka, kuris tapo skulptoriumi ir rašytoju).

Tačiau Nomedos vaizdavimas Šarūno darbuose nėra romantiškas ar idealizuotas. Ji, kaip ir pats autorius, tampa šio siurrealistinio teatro dalyve. Ji gali būti vaizduojama kaip madona, kaip auka, arba kaip šalta stebėtoja. Jų santykis drobėse atrodo sudėtingas, persmelktas egzistencinio nerimo, bet kartu ir gilaus ryšio.

Įdomu stebėti, kaip realūs šeimos nariai tampa mitologiniais personažais. Tai naikina ribą tarp privataus gyvenimo ir viešo meno kūrinio. Žiūrovas tarsi įleidžiamas į intymiausią erdvę, bet ta erdvė yra tiek iškreipta fantazijos, kad nebegalime atskirti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda sapnas (arba košmaras).

Nepatogi tiesa: socialinė ir politinė kritika

Nors Šarūno Saukos kūryba dažnai vadinama siurrealistine ar magiškuoju realizmu, joje gausu ir aštrios socialinės kritikos. Ypač tai ryšku darbuose, sukurtuose lūžio laikotarpiu – griūvant Sovietų Sąjungai ir kuriantis nepriklausomai Lietuvai. Sauka negailestingai diagnozuoja visuomenės ligas.

Jo minios scenose matome beveidę, instinktų valdomą masę. Godumas, aklas tikėjimas stabais, smurtas, veidmainystė – visa tai Sauka iškelia į paviršių. Jo paveiksluose nėra herojų. Net ir šventieji čia atrodo pavargę, abejingi arba patys tapę aukomis. Tai ciniškas, bet labai blaivus žvilgsnis į žmogiškąją prigimtį.

Vienas garsiausių jo darbų – „Pabėgėlių priėmimas į Dangų“ ar monumentalusis „Pragaras“ – yra puikūs pavyzdžiai, kaip menininkas sugeba valdyti didžiulius formatus ir sudėtingas kompozicijas, kad papasakotų epines istorijas apie žmonijos nuopuolį. Čia nėra politkorektiškumo. Sauka nebijo liesti temų, kurios yra tabu, ir tai daro jį nepatogiu, bet būtinu menininku.

Meno rinka ir kolekcinė vertė

Lietuvoje nėra daug gyvų menininkų, kurių darbai būtų laikomi tokia saugia ir pelninga investicija kaip Šarūno Saukos. Jo paveikslų kainos aukcionuose nuolat auga, o pasiūla yra itin ribota. Tai lemia kelios priežastys.

Pirma, paties darbo sudėtingumas. Saukos technika reikalauja milžiniškų laiko sąnaudų. Vienas didelio formato paveikslas gali būti tapomas mėnesių mėnesius ar net metus. Tai fiziškai riboja kūrinių, kurie patenka į rinką, skaičių. Skirtingai nuo menininkų, kurie gali „iškepti“ paveikslą per dieną, Sauka kuria lėtai ir apgalvotai.

Antra, pripažinimas. Nacionalinė kultūros ir meno premija, ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“, daugybė parodų užsienyje – visa tai patvirtina jo statusą meno istorijoje. Kolekcininkai supranta, kad perka ne šiaip paveikslą, o muziejinės vertės kūrinį. Turėti Sauką savo kolekcijoje yra prestižo reikalas.

Trečia, unikalumas. Niekas kitas Lietuvoje netapo taip, kaip Sauka. Jo stilius yra atpažįstamas iš pirmo žvilgsnio. Meno rinkoje autentiškumas ir unikalus braižas yra pagrindiniai vertės rodikliai. Nors atsiranda bandančiųjų kopijuoti jo stilių, pasiekti tą patį techninį ir emocinį intensyvumą nepavyksta niekam.

Spalvų psichologija: kraujas, auksas ir purvas

Analizuojant Šarūno Saukos kūrybą, būtina atkreipti dėmesį į jo spalvinę gamą. Ji nėra rėkianti ryškiomis, „grynomis“ spalvomis. Jo paletėje dominuoja žemiški, kūniški tonai: ochra, raudona (nuo skaisčios arterinio kraujo iki sukrešėjusios tamsios), pūvančios žalumos atspalviai, violetinė mėlynėms vaizduoti.

Tačiau šioje „purvinoje“ gamoje staiga sužiba auksas, brangakmeniai, intensyvus dangaus mėlis. Šie intarpai sukuria beveik sakralų įspūdį. Auksas Saukos paveiksluose dažnai naudojamas ironiškai – jis puošia yrančius kūnus ar beprasmius objektus, pabrėždamas materialaus turto laikinumą ir tuštybę (Vanitas motyvas).

Šviesa jo darbuose taip pat vaidina ypatingą vaidmenį. Ji dažnai krinta tarsi iš prožektoriaus, išryškindama pagrindinę sceną ir palikdama foną paslaptingoje prieblandoje. Tai teatro, dramos efektas. Šviesa modeliuoja kūnus, suteikia jiems tūrio, verčia juos atrodyti beveik skulptūriškais.

Saukos fenomenas tarptautiniame kontekste

Nors Šarūnas Sauka yra giliai lietuviškas menininkas, kurio darbuose gausu vietinių kodų, jo kūryba yra suprantama ir tarptautinei auditorijai. Taip yra todėl, kad jis kalba universalia – kūno ir kančios – kalba. Baimė, skausmas, mirtis, geismas yra bendražmogiškos patirtys, nepriklausomos nuo tautybės.

Meno kritikai dažnai lygina jį su tokiais grandais kaip Hieronymus Bosch ar Salvador Dalí, tačiau Sauka turi savo unikalų, „šiaurietišką“ prieskonį. Jo siurrealizmas yra sunkesnis, tamsesnis, mažiau žaismingas nei Dalí, bet psichologiškai gilesnis. Tai Rytų Europos egzistencializmas, perkeltas ant drobės.

Parodos užsienyje rodo, kad Vakarų publika, nors ir šokiruota, vertina Saukos techninį meistriškumą ir vizualinę drąsą. Pasaulyje, kuriame šiuolaikinis menas dažnai nueina į minimalizmą ar konceptualizmą, kur idėja yra svarbesnė už atlikimą, Sauka grąžina pagarbą pačiam tapybos amatui.

Kodėl mums reikia tokio meno?

Gali kilti klausimas: kam žiūrėti į tai, kas baisu? Kodėl kabinti ant sienos paveikslą, kuris primena apie mirtį ir irimą? Atsakymas slypi meno paskirtyje. Menas neprivalo būti tik gražus. Jo užduotis – sujudinti, priversti mąstyti, išmušti iš komforto zonos.

Šarūno Saukos kūryba veikia kaip katarsis. Žiūrėdami į jo nutapytus košmarus, mes akistatome su savo pačių baimėmis saugioje aplinkoje. Tai terapija. Jis parodo mums, kad mes esame tik mėsa ir kaulai, kad mes esame laikini, kad mūsų ambicijos dažnai yra juokingos.

Be to, jo darbai yra galingas priešnuodis šiandieninei „Instagram“ kultūrai, kurioje viskas yra nugludinta, retušuota ir tobula. Sauka rėžia tiesą tiesiai į akis: gyvenimas yra purvinas, skausmingas, bet kartu ir stebuklingas savo sudėtingumu. Jis grąžina mus į realybę, kad ir kokia nemaloni ji būtų.

Apibendrinimas: meistras, peržengęs ribas

Šarūnas Sauka yra daugiau nei tapytojas. Jis yra vizionierius, sukūręs savo atskirą visatą, kurioje galioja savos taisyklės. Jo įtaka Lietuvos menui yra milžiniška, o jo darbų vertė – tiek finansinė, tiek kultūrinė – tik auga. Jis įrodė, kad galima būti pasaulinio lygio menininku gyvenant Lietuvos provincijoje, kad galima būti populiariu netapant to, kas madinga, ir kad bjaurumas, meistro rankose, gali tapti didingu grožiu.

Nesvarbu, ar jūs mėgstate jo kūrybą, ar ji jus atstumia – likti abejingam neįmanoma. Ir tai, ko gero, yra didžiausias bet kurio menininko pasiekimas. Šarūnas Sauka jau seniai užsitikrino vietą ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio dailės istorijoje kaip vienas ryškiausių, drąsiausių ir techniškai stipriausių savo kartos kūrėjų.