Seni Bambekliai: Kas Slypi po Amžinu Nepasitenkinimu ir Kaip Su Jais Sutarti?

Kiekvienas iš mūsų pažįstame bent vieną. Galbūt tai kaimynas, kuris pro langą stebi kiekvieną jūsų judesį ir visada turi pastabą. Galbūt tai giminaitis, kurio susibūrimuose niekada netrūksta dejavimų apie „šiuolaikinį jaunimą“, per aukštas kainas ar „blogą valdžią“. O gal tai tiesiog nepažįstamas senjoras autobuse, garsiai komentuojantis viską, kas jam nepatinka. Taip, kalbame apie juos – „senus bambeklius“. Šis terminas, tapęs kone lietuvišku folkloru, apibūdina vyresnio amžiaus žmones, kurių nuolatinis nepasitenkinimas ir niurzgėjimas tapo jų vizitine kortele. Tačiau ar kada nors susimąstėme, kas slypi po šia kandžia išore? Ar tai tiesiog charakterio bruožas, ar kur kas gilesnių, skausmingesnių procesų atspindys? Panirkime giliau į šį fenomeną ir pabandykime suprasti, o gal net atrasti raktą į sutarimą.

„Bambeklio“ anatomija: atpažinimo ženklai

Nors kiekvienas „bambeklys“ yra unikalus, egzistuoja tam tikri pasikartojantys elgesio modeliai ir temos, kurios jiems ypač rūpi. Atpažinti juos nesunku – tereikia įsiklausyti.

• Auksinės praeities ilgesys. Viena populiariausių temų – „o anksčiau buvo geriau“. Nesvarbu, ar kalbama apie dešros skonį, pieno riebumą, jaunimo pagarbą vyresniesiems ar medžių aukštumą. Praeitis jų pasakojimuose virsta kone mitine, idiliška erdve, kurioje viskas buvo teisinga, pigu ir tikra. Dabartis, palyginti su ja, atrodo kaip nublankusi, sugedusi kopija.
• Kritika jaunajai kartai. „Šiuolaikinis jaunimas“ – tai neišsenkantis priekaištų šaltinis. Jie per daug laiko praleidžia telefonuose, neskaito knygų, nemoka dirbti, rengiasi keistai, klauso baisios muzikos ir apskritai neturi jokių vertybių. Ši kritika dažnai kyla iš nesupratimo ir baimės dėl sparčiai kintančių kultūrinių normų.
• Technologijų demonizavimas. Išmanieji telefonai, internetas, socialiniai tinklai, bekontakčiai atsiskaitymai – visa tai daugeliui vyresnių žmonių yra svetima ir bauginanti teritorija. Užuot bandę suprasti, jie dažnai renkasi tai kritikuoti kaip nereikalingą, žalingą ir visuomenę bukinti skirtą blogį.
• Visuotinė neteisybė. Kainos parduotuvėse kyla ne dėl infliacijos, o todėl, kad „valdžia nori apiplėšti pensininkus“. Eilės poliklinikose – ne dėl sistemos netobulumų, o dėl „niekam nerūpinčių senų žmonių“. Kiekviename kasdieniame nepatogume įžvelgiama sistema, sąmokslas, nukreiptas būtent prieš juos.
• Sveikatos temos. Nors tai natūralu, bambėjimo kontekste kalbos apie ligas ir vaistus tampa ne tiesiog dalijimusi informacija, o savotišku varžymusi, kieno bėdos didesnės, ir priekaištu likimui bei aplinkiniams.

Šis sąrašas, žinoma, nėra baigtinis. Temos gali varijuoti, tačiau esmė išlieka ta pati – nuolatinis negatyvumo srautas, nukreiptas į išorinį pasaulį.

Psichologinės ir socialinės šaknys: kodėl jie bamba?

Atmesti bambėjimą kaip paprasčiausią „senatvinį marazmą“ būtų per daug primityvu ir neteisinga. Už šio elgesio slypi kompleksinės psichologinės, socialinės ir net fiziologinės priežastys, kurias supratus, keičiasi ir požiūris į patį bambantįjį.

1. Pokyčių skausmas ir baimė

Įsivaizduokite, kad visą gyvenimą vairavote automobilį su mechanine pavarų dėže, o dabar jus pasodina į moderniausią elektromobilį su didžiuliu lietimui jautriu ekranu vietoje visų įprastų mygtukų. Jaučiatės pasimetę, nejaukiai, galbūt net pikti, nes sistema, kurią puikiai išmanėte, nebeegzistuoja. Būtent taip jaučiasi daugelis vyresnių žmonių pasaulyje, kuris per pastaruosius kelis dešimtmečius pasikeitė labiau nei per kelis šimtmečius iki tol.

Lietuvos kontekste šis pokytis ypač dramatiškas. Žmonės, gimę ir didžiąją gyvenimo dalį praleidę sovietinėje sistemoje, su jos aiškiomis (nors ir primestomis) taisyklėmis, stabilumu (nors ir dirbtiniu), turėjo per vieną akimirką persiorientuoti į laukinio kapitalizmo, skaitmeninių technologijų ir globalizacijos realybę. Tai, kas jaunimui atrodo savaime suprantama – banko kortelės, internetinė bankininkystė, elektroniniai bilietai, socialiniai tinklai – vyresnei kartai yra didžiulis iššūkis. Nesugebėjimas prisitaikyti kelia bejėgiškumo jausmą, o bejėgiškumas dažnai virsta pykčiu ir kritika tam, kas nesuprantama.

2. Vienatvė ir socialinė izoliacija

Tai viena skaudžiausių ir dažniausių bambėjimo priežasčių. Su amžiumi socialinis ratas natūraliai siaurėja. Išeinama į pensiją, prarandami kolegos. Miršta draugai, sutuoktinis. Vaikai sukuria savo šeimas, anūkai auga ir turi savo reikalų. Žmogus, visą gyvenimą buvęs įvykių sūkuryje, staiga lieka vienas tyloje. Tyla slegia. Tuomet bet koks kontaktas su išoriniu pasauliu tampa vertybe. Net jei tas kontaktas – tai barnis su kasininke, priekaištas kaimynui ar skambutis į savivaldybę dėl per garsiai pjaunamos žolės. Bambėjimas tampa būdu būti pastebėtam, išgirstam, gauti bent kokią nors emocinę reakciją. Tai desperatiškas šauksmas: „Aš vis dar čia, aš egzistuoju!“

3. Prasmės ir statuso praradimas

Darbas žmogui suteikia ne tik pajamas, bet ir rutiną, socialinį statusą, jausmą, kad esi reikalingas ir naudingas. Išėjimas į pensiją daugeliui prilygsta tapatybės praradimui. Vakar buvai gerbiamas inžinierius, mokytoja ar gydytojas, o šiandien – „tik pensininkas“. Ši tuštuma, atsiradusi vietoje buvusios veiklos, gali būti užpildoma nauju „darbu“ – aplinkos stebėjimu ir vertinimu. Kritikuodamas kitus, bambeklis susigrąžina prarastą kontrolės ir svarumo jausmą. Jis tampa ekspertu, vertintoju, tuo, kuris „žino, kaip turi būti“.

4. Fiziologiniai veiksniai: skausmas ir sveikatos problemos

Negalima nuvertinti ir fizinės savijautos įtakos emocinei būsenai. Lėtinis skausmas, suprastėjusi klausa ar rega, judėjimo sunkumai – visa tai nuolat alina ir sekina. Kai kiekvienas judesys kelia diskomfortą, o pasaulis tampa sunkiau pasiekiamas ir suvokiamas, išlaikyti pozityvų požiūrį yra be galo sunku. Nuolatinis fizinis nepatogumas natūraliai persikelia į emocinį lygmenį ir pasireiškia irzlumu, nekantrumu ir polinkiu matyti viską juodomis spalvomis. Pasaulis tiesiogine to žodžio prasme tampa skausmingas.

5. Nostalgijos spąstai

Žmogaus atmintis yra selektyvi. Su laiku blogi prisiminimai linkę blukti, o geri – ryškėti ir idealizuotis. Todėl pasakojimai apie „auksinę praeitį“ dažnai yra ne objektyvi realybė, o psichologinis mechanizmas, padedantis susidoroti su dabarties sunkumais. Prisiminimai apie jaunystę, sveikatą, draugus ir paprastesnius laikus tampa saugiu prieglobsčiu nuo sudėtingos ir bauginančios dabarties. Kritikuodami dabartį, jie iš tiesų gina savo vidinį, idealizuotą pasaulį.

Ar bambėjimas gali būti naudingas?

Nors nuolatinis negatyvumas yra varginantis, kartais „bambeklių“ pastabose galima įžvelgti ir racionalų grūdą. Jų karta matė ir patyrė tai, ko mes net neįsivaizduojame. Jų skepticizmas, nors ir išreikštas nemalonia forma, kartais gali pasitarnauti kaip svarbus perspėjimas.

Jie pirmieji pastebi netvarką kieme, neveikiantį šviestuvą laiptinėje ar abejotinus kaimynystėje besisukiojančius asmenis. Jų nepasitikėjimas „lengvais pinigais“ ir įvairiais sukčiais gali apsaugoti ne tik juos pačius, bet ir aplinkinius. Jų kritika valdžios sprendimams, nors ir perdėta, kartais atkreipia dėmesį į realias problemas, kurias jaunesni, labiau skubantys ir mažiau patyrę žmonės gali praleisti pro akis. Tam tikra prasme, jie atlieka visuomenės sanitarų vaidmenį – baksnoja į pūlinius, kuriuos norėtume ignoruoti. Jų bambėjimas yra priminimas, kad tobulas pasaulis neegzistuoja ir visada yra ką tobulinti.

Kaip bendrauti ir sutarti: empatijos vadovas

Supratus bambėjimo priežastis, tampa lengviau ne priimti tai asmeniškai, o reaguoti konstruktyviai. Štai keletas praktinių patarimų, kaip bendrauti su „senais bambekliais“ savo aplinkoje.

1. Išklausykite, o ne ginčykitės. Dažniausiai žmogui reikia ne jūsų pritarimo, o tiesiog galimybės išsikalbėti. Užuot puolę įrodinėti, kad „dabar yra geriau“, tiesiog leiskite jam išsakyti savo nuoskaudas. Paprastas linktelėjimas ar frazės „suprantu, kad jums pikta“, „matyt, tikrai nemaloni situacija“ gali padaryti stebuklus. Jūs patvirtinate ne jo žodžių teisingumą, o jo teisę jaustis taip, kaip jis jaučiasi.
2. Nukreipkite pokalbį. Jei negatyvo srautas tampa nepakeliamas, pabandykite švelniai pakeisti temą. Paklauskite apie praeitį – ne apie tai, kas buvo „geriau“, o apie konkrečius dalykus. „Papasakok, kaip susipažinai su močiute“, „Koks buvo tavo pirmas darbas?“, „Ar prisimeni, kaip anksčiau švęsdavote Kalėdas?“. Tai leidžia žmogui pasinerti į malonius prisiminimus ir pajusti savo gyvenimo istorijos svarbą.
3. Pasiūlykite praktinę pagalbą. Daugybė priekaištų kyla iš bejėgiškumo. Užuot klausęsi dešimto skundo apie neveikiančią internetinę bankininkystę, pasiūlykite pagalbą. „Gal nori, kartu pamėginsime sumokėti tuos mokesčius internetu? Parodysiu, kaip tai veikia.“ Padėdami išspręsti konkrečią problemą, jūs ne tik sumažinate irzlumo šaltinį, bet ir parodote realų, o ne žodinį rūpestį.
4. Suraskite bendrų interesų. Galbūt jūsų senelis mėgsta žvejybą, istoriją ar kryžiažodžius? Gal močiutė domisi sodininkyste ar mezgimu? Raskite temą, kuri nesusijusi su politika ar kainomis, ir kalbėkitės apie ją. Bendras pomėgis kuria ryšį ir teigiamas emocijas.
5. Nustatykite ribas. Rūpestis ir empatija nereiškia, kad turite tapti emocine šiukšliadėže. Jei pokalbis tampa toksiškas ir jus žeidžia, turite teisę jį nutraukti. Tai galima padaryti mandagiai: „Atleisk, man nemaloni ši tema, gal pakalbėkime apie ką nors kita?“, „Turiu eiti, pasikalbėsime vėliau“. Saugoti savo emocinę sveikatą yra lygiai taip pat svarbu.

Užuot smerk-ę – supraskime

„Senas bambeklys“ – tai ne diagnozė, o simptomas. Simptomas pasaulio, kuris lekia į priekį, palikdamas dalį savo žmonių už borto. Simptomas vienatvės, praradimų skausmo ir baimės tapti nereikalingam. Kitą kartą, kai išgirsite bambantį senjorą, stabtelėkite akimirkai. Užuot susierzinę ir mintyse nuklijavę etiketę, pabandykite įžvelgti žmogų – su jo istorija, jo skausmu ir jo neišsakytu ilgesiu. Galbūt jūsų parodytas dėmesys, šypsena ar tiesiog kantrus išklausymas bus tas mažas gerumo aktas, kuris bent trumpam praskaidrins jo dieną ir primins, kad jis vis dar yra svarbi šio pasaulio dalis. Juk galų gale, sutarimas tarp kartų prasideda ne nuo pritarimo, o nuo paprasto žmogiško supratimo.