Borodino Mūšis: Taktinė Aklavietė, Pakeitusi Europos Likimą

1812 metų rugsėjo 7-osios rytą, maždaug už 120 kilometrų į vakarus nuo Maskvos, netoli nedidelio Borodino kaimelio, tvyrojo tirštas rūkas. Tą dieną laukai, kurie šimtmečius matė tik valstiečių plūgus, tapo scena vienam kruviniausių susidūrimų žmonijos istorijoje iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Borodino mūšis nebuvo tiesiog karinis manevras ar eilinė kampanijos dalis. Tai buvo dviejų civilizacijų, dviejų imperijų ir dviejų visiškai skirtingų karinių filosofijų kaktomuša, kurios pasekmės dar ilgai aidėjo Europos politiniuose koridoriuose.

Nors istorijos vadovėliuose dažnai ieškoma aiškaus nugalėtojo, Borodinas išlieka fenomenu, kurį abi pusės savinasi kaip pergalę. Prancūzams tai buvo „Bataille de la Moskowa” – kelias į Rusijos širdį, Maskvą. Rusams tai buvo dvasinio pasipriešinimo simbolis, įrodęs, kad nenugalimoji Napoleono „Didžioji armija” (Grande Armée) gali kraujuoti. Šiame straipsnyje mes ne tik apžvelgsime sausus faktus, bet ir pasinersime į strateginius generolų sprendimus, paprasto kareivio dalią ir tai, kodėl šis mūšis tapo lemtingu lūžio tašku Napoleono imperijos saulėlydyje.

Strateginis Akligatvis: Kodėl Borodinas Tapo Neišvengiamas?

Norint suprasti, kodėl Borodino laukuose susikovė daugiau nei ketvirtis milijono vyrų, reikia atsigręžti į 1812-ųjų vasarą. Napoleono invazija į Rusiją prasidėjo birželį. Jo planas buvo paprastas ir būdingas jo genijui: greitas, triuškinantis smūgis Rusijos pasienio armijoms, priverčiantis carą Aleksandrą I pasirašyti taiką. Tačiau rusai pasirinko kitokią taktiką. Vadovaujami Michailo Barklajaus de Tolio, jie traukėsi, taikydami „išdegintos žemės” taktiką ir vengdami lemiamo mūšio.

Šis atsitraukimas sekino prancūzus. Logistikos grandinės trūkinėjo, ligos ir dezertyravimas retino gretas dar net neiššovus nei vieno šūvio. Tačiau Rusijos visuomenėje ir armijoje kilo nepasitenkinimas. Buvo manoma, kad atiduoti žemes be kovos yra gėdinga. Caras Aleksandras I, spaudžiamas bajorijos, vyriausiuoju vadu paskyrė seną, gudrų ir charizmatišką Michailą Kutuzovą. Nors Kutuzovas taip pat suprato atsitraukimo naudą, politinė realybė reikalavo duoti mūšį prieš atiduodant senąją sostinę – Maskvą. Borodinas buvo pasirinktas kaip ta vieta, kur Rusija pagaliau atsisuks veidu į priešą.

Karinės Pajėgos: Skaičiai ir Psichologija

Prieš pat mūšį jėgų santykis buvo beveik lygus, kas žadėjo ilgą ir sekinančią kovą. Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus skaičius, tačiau manoma, kad Napoleonas disponavo apie 130 000 – 135 000 karių ir turėjo apie 587 patrankas. Rusijos pajėgos, vadovaujamos Kutuzovo, siekė apie 120 000 – 125 000 reguliariosios armijos karių, neskaitant kazokų ir milicijos (opolčenije), bei turėjo artilerijos pranašumą – apie 640 patrankų.

Tačiau skaičiai neatspindi moralinės būklės. Prancūzų kariuomenė buvo nuvargusi nuo ilgų žygių, alkana, tačiau vis dar tikėjo savo „Imperatoriaus” žvaigžde. Jiems Borodino mūšis reiškė kampanijos pabaigą, poilsį ir šlovę Maskvoje. Rusų kariams tai buvo kova už išlikimą, šventąją žemę ir tikėjimą. Šis motyvacinis skirtumas lėmė neįtikėtiną rusų užsispyrimą gynyboje, kuris nustebino net pačius prancūzų maršalus.

Mūšio Lauko Geografija: Spąstai ir Įtvirtinimai

Kutuzovas pasirinko gynybinę poziciją, kuri buvo kruopščiai paruošta. Dešinysis rusų sparnas, saugomas Kolochos upės, buvo beveik neįveikiamas, todėl pagrindiniai mūšio veiksmai persikėlė į centrą ir kairįjį sparną. Čia buvo įrengti lauko įtvirtinimai, tapę kruviniausių susirėmimų epicentru:

• Raevskio redutas (Didžioji baterija): Centrinė pozicija, dominuojanti aukštuma, nuo kurios rusų artilerija galėjo apšaudyti visą lauką. Tai buvo raktas į rusų gynybos centrą.
• Bagrationo flešos: Kairiajame sparne esantys V formos žemės įtvirtinimai, skirti apsaugoti nuo flanginio apėjimo. Būtent čia užvirė pati nuožmiausia kova.
• Uticos miškas: Kairiojo flango kraštas, kurį dengė senasis Smolensko kelias.

Napoleonas, atlikęs žvalgybą, atmetė maršalo Davu siūlymą atlikti platų manevrą aplink kairįjį rusų sparną. Imperatorius baiminosi, kad rusai vėl pasitrauks, jei pamatys tokį manevrą. Jis pasirinko tiesioginį, brutalų frontalų puolimą, siekdamas „sutraiškyti” rusų armiją jėga. Tai buvo sprendimas, kuris lėmė milžiniškas aukas.

Rugsėjo 7-oji: Pragaras Žemėje

Rytas: Bagrationo Flešos

Mūšis prasidėjo apie 6 valandą ryto galingu artilerijos apšaudymu. Prancūzų korpusai, vadovaujami maršalų Davu ir Nėjaus, metėsi į ataką prieš Bagrationo flešas. Čia gynyba buvo patikėta generolui Piotrui Bagrationui, karšto būdo ir narsiam vadui. Kova dėl šių nedidelių žemės pylimų virto tikru mėsmale. Flešos ėjo iš rankų į rankas net septynis ar aštuonis kartus. Tiršti dūmai užklojo lauką taip, kad kariai dažnai kovėsi beveik aklai, durtuvais ir buožėmis.

Apie vidurdienį Bagrationas buvo mirtinai sužeistas skeveldros. Ši žinia demoralizavo rusų kairįjį sparną, ir gynyba ėmė braškėti. Tačiau net ir praradę vadą, rusai nesiliovė priešinęsi, atsitraukdami tik per kelis šimtus metrų.

Vidurdienis: Raevskio Redutas

Kol virė kova kairiajame sparne, centras – Raevskio redutas – taip pat patyrė milžinišką spaudimą. Napoleono posūnis Eugenijus de Bogarnė vadovavo atakoms prieš šią aukštumą. Pirmosios atakos buvo atmuštos, tačiau po pietų, sutelkęs milžinišką artilerijos ugnį (vadinamąją „Didžiąją bateriją”), Napoleonas įsakė lemiamą šturmą. Čia pasižymėjo prancūzų kavalerija, kuri, nepaisydama nuostolių, įsiveržė į redutą.

Raevskio reduto kritimas buvo kritinis momentas. Rusų armija buvo padalinta, centras pralaužtas. Atrodė, kad pergalė Napoleono rankose. Jo maršalai maldavo įvesti į mūšį Imperatoriškąją gvardiją – elinį rezervą, kuris būtų galutinai sutriuškinęs išsekusius rusus.

Napoleono Dvejone ir Senoji Gvardija

Tai yra vienas labiausiai diskutuojamų Borodino mūšio momentų. Napoleonas, paprastai ryžtingas ir greitas, tądien atrodė sergantis ir abejingas. Kai jam buvo pranešta apie galimybę pribaigti rusus įvedant Gvardiją, jis ištarė garsiuosius žodžius: „Būdamas už 800 lygų nuo Paryžiaus, aš negaliu rizikuoti savo paskutiniu rezervu.”

Istorikai sutaria, kad šis sprendimas išgelbėjo rusų armiją nuo visiško sunaikinimo. Gvardija liko stovėti, o rusai, pasinaudoję atokvėpiu, sugebėjo persigrupuoti ir organizuotai atsitraukti. Nors prancūzai užėmė pagrindines pozicijas, rusų armija nebuvo bėganti minia. Ji liko kovine jėga.

Taktinė Pergalė, Strateginis Pralaimėjimas

Saulei leidžiantis, mūšio laukas atrodė šiurpiai. Tai buvo artilerijos dvikova, kokios pasaulis dar nebuvo matęs. Borodino mūšis pasižymėjo šiurpiais nuostoliais. Prancūzai neteko apie 30 000 – 35 000 karių (tarp jų – 49 generolai). Rusų nuostoliai buvo dar didesni – apie 40 000 – 45 000 vyrų. Beveik trečdalis abiejų armijų buvo sunaikinta per vieną dieną.

Formaliai tai buvo taktinė Napoleono pergalė. Jis privertė rusus atsitraukti ir atvėrė kelią į Maskvą. Tačiau strategiškai tai buvo pralaimėjimas. Pagrindinis tikslas – sunaikinti rusų armiją ir priversti carą pasiduoti – nebuvo pasiektas. Kutuzovas išsaugojo armijos branduolį, o Napoleonas įžengė į tuščią, netrukus liepsnose paskendusią Maskvą, neturėdamas jokių perspektyvų žiemoti ar derėtis.

Lietuviškas Pėdsakas Borodine

Svarbu paminėti, kad 1812 metų kampanija tiesiogiai lietė ir Lietuvą. Didžioji Armija žygiavo per Lietuvos teritoriją, o daugelis lietuvių bajorų matė Napoleoną kaip išvaduotoją iš Rusijos imperijos gniaužtų. Borodino mūšyje Napoleono pusėje kovėsi ir lietuvių daliniai, įskaitant ulonus bei pėstininkus. Jų viltys atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę dužo kartu su prancūzų atsitraukimu. Lietuvių kariams tai buvo dviguba tragedija – jie kovėsi svetimame kare, tikėdamiesi laisvės tėvynei, tačiau galiausiai susidūrė su tremtimi ir represijomis.

Medicininė Katastrofa ir Užnugario Realijos

Borodino mūšis taip pat atskleidė to meto medicinos ribotumą. Lauko ligoninės buvo užverstos sužeistaisiais. Pagrindinis „gydymo” metodas buvo amputacija be anestezijos (išskyrus alkoholį ar opijų, jei jo buvo). Vyriausiasis Napoleono chirurgas dominykas Žanas Larė (Dominique Jean Larrey) per 24 valandas atliko apie 200 amputacijų. Higienos trūkumas lėmė, kad daugelis išgyvenusių patį sužeidimą vėliau mirė nuo infekcijų ar šiltinės. Tai buvo humanitarinė katastrofa, kurios mastas sukrėtė net visko mačiusius veteranus.

Istorinė Atmintis ir Mitas

Laikui bėgant, Borodino mūšis tapo mitu. Rusijoje jis buvo kanonizuotas kaip „Tėvynės karo” kulminacija. Levas Tolstojus savo epopėjoje „Karas ir taika” aprašė Borodiną ne kaip karinių manevrų schemą, bet kaip moralinę rusų pergalę, kurioje paprasto kario dvasia buvo svarbesnė už genialių generolų planus. Sovietmečiu ši linija buvo dar labiau sustiprinta, pabrėžiant liaudies pasipriešinimą.

Prancūzijoje Borodinas (Maskvos mūšis) prisimenamas kaip didvyriškumo ir karinės šlovės pavyzdys, įrašytas į Triumfo arkos sienas Paryžiuje. Tačiau kartu tai ir priminimas apie didybės trapumą – kaip viena diena, viena neryžtinga akimirka (nepanaudota Gvardija) gali pakeisti istorijos tėkmę.

Išvados: Pamoka Ateičiai

Borodino mūšis lieka vienu sudėtingiausių karinių konfliktų analizei. Jis parodė, kad karinė galia be aiškios politinės išeities strategijos yra bevertė. Napoleonas laimėjo mūšio lauką, bet pralaimėjo karą. Kutuzovas prarado pozicijas ir tūkstančius karių, bet laimėjo laiką ir išsaugojo valstybę. Tai pamoka apie tai, kad pergalės apibrėžimas kare dažnai priklauso ne nuo užkariautos teritorijos kvadratinių kilometrų, o nuo gebėjimo išlikti ir palaužti priešininko valią.

Šiandien, vaikštant po Borodino lauką, kur stovi daugybė paminklų abiejų pusių kariams, tvyro ramybė. Tačiau po žeme vis dar guli tūkstančiai bevardžių karių, primenančių mums apie kainą, kurią Europa sumokėjo 1812 metų rudenį. Tai buvo mūšis, kuriame mirė senoji, aristokratiška karyba ir gimė modernaus, totalinio karo siaubas.