Dalbajobas: nuo gatvės folkloro iki psichologinės diagnozės

Lietuvių kalba yra turtinga, vaizdinga ir be galo lanksti, tačiau tenka pripažinti vieną nepatogų faktą: kai emocijos pasiekia virimo tašką, dažnas iš mūsų griebiasi ne lituanistinių perlų, o rusiško slengo. Vienas žodis šioje „pasiskolintoje“ leksikoje užima ypatingą, beveik karališką vietą. Tai žodis – dalbajobas.

Tai nėra tiesiog keiksmažodis. Tai sąvoka, apibūdinanti visą elgesio modelį, mąstysenos tipą ir specifinį socialinį reiškinį. Nors akademinėje bendruomenėje šis terminas verčia raudonuoti, gatvėje, ofise ar vairuojant automobilį jis neretai tampa tiksliausiu situacijos apibūdinimu. Šiame straipsnyje mes nepropaguojame keiksmažodžių vartojimo, tačiau kviečiame blaiviai ir, galbūt, su šiek tiek ironijos pažvelgti į tai, kas slypi už šio termino. Kodėl jis toks gajus? Kokia psichologija slepiasi už šio „titulo“? Ir svarbiausia – kaip išgyventi pasaulyje, kuriame tokių veikėjų, rodos, tik daugėja?

Etimologija: iš kur atsirado ir ką iš tikrųjų reiškia?

Norint suprasti reiškinį, reikia grįžti prie šaknų. Žodis dalbajobas yra tiesioginis skolinys iš rusų kalbos (rus. долбоёб). Lingvistiškai skaidant šį terminą, jis susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis siejama su veiksmažodžiu долбить (kalti, daužyti, bėgioti snapu kaip geniui), o antroji – su visiems gerai žinomu, bet viešumoje neminimu veiksmažodžiu, reiškiančiu lytinį aktą.

Taigi, tiesioginis, grubus vertimas galėtų būti kažkas panašaus į „tas, kuris beprasmiškai kala“ arba „bukas kalikas“. Tačiau metaforinė prasmė yra kur kas gilesnė. Tai ne šiaip kvailys. Kvailys gali būti tiesiog neišsilavinęs ar naivus. O štai dalbajobas – tai žmogus, kuris savo kvailumą demonstruoja agresyviai, atkakliai ir dažniausiai kenkdamas aplinkiniams. Tai „genys“, kuris kala ne ten, kur reikia, ir dar pyksta ant medžio, kad šis per kietas.

Lietuvoje šis žodis prigijo neįtikėtinai lengvai. Kodėl? Todėl, kad mūsų gimtoji kalba, nors ir turtinga žodžių „kvailys“, „bukaprotis“, „idiotas“ ar „asilas“, kartais pritrūksta to specifinio svorio, kurį turi slaviškas keiksmas. Kai vairuotojas užkerta kelią avarinei situacijai lygioje vietoje, žodis „nevykėlis“ skamba per švelniai. Reikia kažko, kas apimtų ir jo intelektą, ir aroganciją, ir pavojų, kurį jis kelia.

Socialinis portretas: kaip atpažinti „herojų“?

Šis reiškinys neturi nei amžiaus, nei lyties (nors dažniau priskiriamas vyrams), nei socialinio statuso ribų. Dalbajobu gali būti ir statybininkas, numetęs plytą iš penkto aukšto be įspėjimo, ir aukšto rango vadovas, kurio sprendimai bankrotina įmonę, bet jis vis tiek jaučiasi teisus.

Visgi, galima išskirti keletą klasikinių archetipų, su kuriais susiduriame kasdien:

1. Kelių erelis (Homo Avensis)

Tai bene dažniausiai sutinkama rūšis. Pagrindinis bruožas – įsitikinimas, kad fizikos dėsniai ir Kelių eismo taisyklės jam negalioja. Jis nerodo posūkių, nes „ir taip aišku, kur važiuoju“. Jis mirksi ilgomis šviesomis važiuojant 130 km/h greičiu antroje juostoje. Parkavimasis per dvi vietas neįgaliesiems skirtoje zonoje jam yra garbės reikalas.

Šiuo atveju terminas dalbajobas apibūdina ne vairavimo įgūdžių stoka, o empatijos nebuvimą. Tai vairuotojas, kuriam kiti eismo dalyviai yra tik kliūtys jo asmeninėje lenktynių trasoje.

2. Interneto komentatorius (Homo Digitalis)

Socialiniai tinklai atvėrė Pandoros skrynią ir leido šiam tipažui sužibėti visu ryškumu. Interneto dalbajobas pasižymi unikaliu gebėjimu turėti nuomonę absoliučiai visais klausimais – nuo vakcinų sudėties iki geopolitinių konfliktų sprendimo būdų, nors jo žinios dažniausiai apsiriboja antraštėmis. Jis rašo įžeidžiančius komentarus, jaučiasi nebaudžiamas ir dažniausiai nemoka rašyti be gramatinių klaidų. Jo tikslas nėra diskusija – jo tikslas yra „iškalti“ savo tiesą kitiems į galvas.

3. Vadybininkas be kompetencijos

Darbinėje aplinkoje šis tipažas yra vienas toksiškiausių. Tai kolega arba vadovas, kuris imituoja darbą, kuria problemas ten, kur jų nėra, ir nuolat permeta atsakomybę kitiems. Kai projektas žlunga dėl jo kaltės, jis pirmasis bado pirštais į kitus. Čia dalbajobizmas pasireiškia kaip pavojingas nekompetencijos ir pasitikėjimo savimi mišinys.

Dunningo-Krugerio efektas: mokslinis paaiškinimas

Nors žodis yra gatvės slengas, reiškinį puikiai paaiškina psichologija. Tai, ką mes liaudiškai vadiname dalbajobu, moksliškai dažnai atitinka Dunningo-Krugerio efektą. Tai kognityvinis iškraipymas, kai žemos kompetencijos asmenys klaidingai vertina savo gebėjimus kaip aukštesnius nei yra iš tikrųjų.

Paprasčiau tariant: jie yra per kvaili, kad suprastų, jog yra kvaili. Būtent tai ir yra tragiškoji šio reiškinio pusė. Jei žmogus suprastų, kad klysta, jis galėtų pasitaisyti. Tačiau tikras, „grynakraujis“ šio tipo atstovas niekada nepripažins savo kaltės. Jam visada kalti bus kiti: valdžia, orai, pėstieji, kolegos ar „neteisingi“ įstatymai. Šis visiškas savikritikos nebuvimas yra esminis bruožas, skiriantis paprastą klaidą padariusį žmogų nuo beviltiško atvejo.

Kodėl šis žodis toks populiarus Lietuvoje?

Galima būtų diskutuoti apie sovietinį palikimą ir grubią bendravimo kultūrą, tačiau priežastys slypi ir mūsų emociniame raštingume. Lietuviai dažnai yra linkę kaupti emocijas. Mes kenčiame, tylime, o kai pratrūkstame – sprogstame. Žodis dalbajobas yra tas saugiklis, kuris išmušamas įtampos metu.

Be to, šis žodis turi unikalų garsinį kodą. Jis skamba kietai, grubiai, tarsi smūgis. Jame užkoduota agresija padeda „nuleisti garą“. Pasakyti „prašau, būkite atidesnis“ reikalauja savitvardos. Pasakyti „nu ir dalbajobas“ – tai momentinė emocinė iškrova.

Teisinė pusė: kiek kainuoja žodis?

Nors straipsnis yra apie socialinį reiškinį, negalima pamiršti ir teisinės atsakomybės. Lietuvoje viešas asmens įžeidimas ar necenzūrinių žodžių vartojimas viešoje vietoje gali užtraukti administracinę atsakomybę.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (ANK), nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas (keikimasis viešoje vietoje, įžeidžiamas kibimas prie žmonių) gali kainuoti baudą. Jei pavadinate ką nors dalbajobu socialiniuose tinkluose, tai gali būti traktuojama kaip garbės ir orumo įžeidimas. Nors praktikoje teismai dažnai vertina kontekstą – ar tai buvo nuomonė, ar tikslinis puolimas – visgi brangiai kainuojantis žodis gali tapti ne tik metafora, bet ir realia finansine našta.

Paradoksalu, bet neretai būtent tie, kurie elgiasi kaip klasikiniai šio straipsnio „herojai“, pirmieji bėga skųstis, kai yra pavadinami tikruoju vardu. Tai dar vienas jų bruožas – selektyvus teisingumo supratimas.

Kaip bendrauti su „dalbajobais“? Išgyvenimo gidas

Kadangi šio tipo žmonių išvengti neįmanoma, reikia išmokti su jais sugyventi (arba bent jau neprarasti sveiko proto). Štai keletas strategijų:

• Niekada nesiginčykite. Kaip sakė Markas Tvenas: „Niekada nesiginčykite su idiotais. Jie nutemps jus iki savo lygio ir nugalės savo patirtimi.“ Bandyti logiškai paaiškinti tokiam žmogui, kur jis klysta, yra laiko švaistymas. Jis negirdi argumentų, jis girdi tik puolimą.
• Išlaikykite emocinę distanciją. Jų tikslas (dažnai nesąmoningas) yra išvesti jus iš pusiausvyros. Jei vairuotojas jus „pjauna“, jūsų pyktis jam nė motais, o jūs gadinate savo nervus. Žiūrėkite į juos kaip į gamtos stichiją – lietų ar krušą. Juk nepykstate ant lietaus, tiesiog pasiimate skėtį.
• Naudokite sarkazmą (atsargiai). Jei konfliktas neišvengiamas, ramus sarkazmas veikia geriau nei rėkimas. Tai dažnai sutrikdo agresyvų oponentą, nes jis tikisi atsakomosios agresijos.
• Dokumentuokite. Darbinėje aplinkoje bendraujant su nekompetentingu, bet arogantišku kolega, visada viską rašykite el. laiškais. Kai prasidės pirštų badymas, faktai bus jūsų pusėje.

Ar įmanoma išgydyti „dalbajobizmą“?

Tai filosofinis klausimas. Dauguma psichologų sutiktų, kad asmenybės pokyčiai įmanomi tik tada, kai žmogus pats to nori. Deja, kaip minėjome anksčiau, pagrindinis šio reiškinio simptomas yra nesuvokimas, kad problema egzistuoja.

Tačiau visuomenė gali daryti įtaką. Nepakantumas chamiškumui, viešas (bet kultūringas) netinkamo elgesio gėdinimas, ir svarbiausia – edukacija, gali mažinti šių atvejų skaičių. Pavyzdžiui, vaizdo registratoriai automobiliuose padarė stebuklus tramdant kai kuriuos kelių erelius, nes atsirado neišvengiamumo jausmas – tavo „žygdarbiai“ gali atsidurti Youtube.

Slengo evoliucija ir ateitis

Kalba yra gyvas organizmas. Galbūt po 50 metų žodis dalbajobas bus laikomas archaizmu, o jį pakeis nauji, modernūs terminai, atėję iš anglų ar kinų kalbos. Tačiau pati sąvoka – žmogaus, kuris sujungia kvailumą su agresija – niekur nedings. Tai amžina žmonijos problema.

Visgi, pastebima tendencija, kad jaunesnė karta (Gen Z) vartoja šį žodį rečiau arba su didesne ironija. Jų leksikone atsiranda tokie terminai kaip „NPC“ (veikėjas be sąmonės), „karens“ ir panašiai, kurie atlieka tą pačią funkciją, bet turi kitokį kultūrinį atspalvį. Tačiau senas geras dalbajobas vis dar išlieka nepakeičiamu, kai reikia apibūdinti situaciją, kuriai tiesiog nėra gražių žodžių.

Pabaigai: veidrodžio testas

Rašant apie kitų kvailumą, labai lengva pasijusti pranašesniu. „O, aš tai tikrai ne toks“, – galvoja skaitytojas. Tačiau tiesa ta, kad kiekviename iš mūsų kartais prabunda vidinis dalbajobas. Tą dieną, kai buvote neišsimiegojęs ir aprėkėte kasininkę. Tą akimirką, kai „netyčia“ įlindote į sankryžą degant geltonam signalui ir užblokavote eismą.

Skirtumas tas, kad protingas žmogus, atslūgus emocijoms, pasijunta nepatogiai, atsiprašo ir stengiasi to nekartoti. Tikrasis reiškinio atstovas didžiuosis savo poelgiu. Tad galbūt geriausia kova su dalbajobizmu yra ne kova su kitais, o nuolatinė savo paties elgesio revizija.

Tad kitą kartą, kai norėsis ką nors išvadinti šiuo skambiu žodžiu, giliai įkvėpkite. Tai tikriausiai nepakeis to žmogaus, bet išsaugos jūsų nervų ląsteles. O jos, kaip žinia, neatsistato. Palikime diagnozes profesionalams, o patys stenkimės tiesiog nebūti tais, apie kuriuos rašomi tokie straipsniai.