Astana – futuristinė Kazachstano širdis, iškilusi stepėje

Kai kalba pasisuka apie didingas pasaulio sostines, dažniausiai į galvą ateina senove alsuojantys miestai, tokie kaip Roma, Paryžius ar Londonas. Tačiau pačiame Eurazijos centre, bekraštėse Kazachstano stepėse, plyti miestas, laužantis visus stereotipus. Tai – Astana, jauna, ambicinga ir futuristine architektūra stebinanti Kazachstano sostinė. Miestas, kurio istorija primena fenikso, pakilusio iš pelenų, legendą, ir kuris šiandien yra ne tik politinis, bet ir ekonominis bei kultūrinis šalies centras, simbolizuojantis modernaus Kazachstano dvasią ir siekius.

Daugelis vis dar painioja Astaną su buvusia sostine Almata. Ir nenuostabu, juk sprendimas perkelti šalies širdį į atšiaurų, vėjų perpučiamą regioną iš pirmo žvilgsnio atrodė mažų mažiausiai keistas. Vis dėlto, šis, atrodytų, drastiškas žingsnis turėjo svarių geopolitinių, ekonominių ir socialinių priežasčių, kurios per du dešimtmečius pavertė provincijos miestelį spindinčiu metropoliu.

Nuo Akmolinsko iki Astanos: nelengvas kelias į sostinės statusą

Astana nėra miestas be praeities. Jos istorijos šaknys siekia 1830 metus, kai Rusijos imperijos įsakymu čia buvo įkurta kazokų tvirtovė Akmolinskas. Vėliau, sovietmečiu, miestas buvo pervadintas į Celinogradą ir tapo liūdnai pagarsėjusios „plėšinių kampanijos“ centru, kurios metu buvo siekiama paversti Kazachstano stepes derlingais javais. Šis laikotarpis paliko gilų randą regiono istorijoje ir ekologijoje. Netoli miesto veikė vienas didžiausių GULAG’o lagerių kompleksų – ALŽIR (Akmolinsko lageris tėvynės išdavikų žmonoms), kraupi vieta, kur buvo kalinamos politinių represijų aukų žmonos ir vaikai.

Po Sovietų Sąjungos griūties ir Kazachstanui atgavus nepriklausomybę, miestas atgavo savo istorinį pavadinimą – Akmola, kas kazachų kalba reiškia „baltas kapas“ arba „balta šventovė“. Tačiau niekas negalėjo nuspėti, kokia didinga ateitis laukia šio, atrodytų, eilinio provincijos miesto.

Idėja perkelti sostinę iš jaukios ir žalios Almatos, įsikūrusios Tian Šanio kalnų papėdėje, į Akmolą priklausė tuometiniam Kazachstano prezidentui Nursultanui Nazarbajevui. Šis sprendimas, oficialiai paskelbtas 1994 metais, sukėlė audringas diskusijas ir netgi pasipriešinimą. Kritikai teigė, kad tai – milžiniškas lėšų švaistymas, o atšiaurus Akmolos klimatas su stingdančiomis žiemomis (temperatūra kartais nukrenta žemiau -40°C) ir karštomis vasaromis yra visiškai netinkamas sostinei.

Vis dėlto, Nazarbajevas turėjo savo viziją. Viena pagrindinių priežasčių buvo geopolitinė. Almata yra šalies pietryčiuose, netoli sienos su Kinija ir Kirgizija, seismiškai aktyvioje zonoje. Sostinės perkėlimas į geografinį šalies centrą leido sustiprinti kontrolę visoje didžiulėje Kazachstano teritorijoje, sumažinti galimus separatistinius judėjimus šiauriniuose, gausiai rusakalbių apgyvendintuose regionuose, ir sukurti naują, neutralų galios centrą. Be to, perkėlimas simbolizavo atotrūkį nuo sovietinės praeities ir naujos, nepriklausomos kazachų tautos tapatybės kūrimą.

1997 metų gruodžio 10 dieną Akmola oficialiai tapo Kazachstano sostine, o po pusmečio, 1998-ųjų gegužę, buvo pervadinta į Astaną, kas kazachų kalba reiškia tiesiog „sostinė“. Tai buvo aiškus ženklas – čia kuriama nauja istorija.

Architektūrinis stebuklas stepėje: kai susitinka Rytai ir Vakarai

Tai, kas nutiko Astanoje per pastaruosius du dešimtmečius, galima drąsiai vadinti urbanistiniu sprogimu. Į miestą buvo pakviesti garsiausi pasaulio architektai, tokie kaip Normanas Fosteris, Kišio Kurokava ir Manfredi Nikoleti, kuriems buvo suteikta visiška laisvė įgyvendinti drąsiausias savo vizijas. Rezultatas – unikalus miestas, kuriame darniai persipina vakarietiškas modernizmas, rytietiški motyvai ir kazachų kultūros simboliai.

Miesto ašis – Išimo upė, skirianti senąjį, dešinįjį krantą, su sovietinės architektūros likučiais, ir naująjį, kairįjį krantą, kuriame ir iškilo futuristinis administracinis bei verslo centras. Pasivaikščiojimas po naująją Astaną primena kelionę į ateities miestą.

Svarbiausi Astanos architektūros perlai:

• Baiterekas (Bäiterek): Tai neabejotinai žinomiausias Astanos simbolis. 105 metrų aukščio bokštas, kurio viršūnę puošia didžiulis auksinis stiklo rutulys, simbolizuoja gyvybės medį iš senovės tiurkų legendos. Pasak mito, stebuklingas paukštis Samrukas kiekvienais metais ant šio medžio viršūnės padeda auksinį kiaušinį – saulę, kurią praryja medyje gyvenantis drakonas Aidakharas. Šis ciklas simbolizuoja gėrio ir blogio kovą, metų laikų kaitą. Pakilus į bokšto viršūnę, galima pasigrožėti kvapą gniaužiančia miesto panorama ir netgi uždėti delną ant auksinio buvusio prezidento Nazarbajevo delno atspaudo – sakoma, kad tai išpildo norus.
• Chano Šatyras (Khan Shatyr): Dar vienas Normano Fosterio šedevras, įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip didžiausias pasaulyje statinys-palapinė. Ši milžiniška, 150 metrų aukščio permatoma struktūra dengia 140 000 kvadratinių metrų plotą. Po jos stogu įsikūręs visas miestas mieste: prekybos ir pramogų centras, kino teatrai, restoranai ir netgi dirbtinis paplūdimys su tropiniu klimatu, smėliu, atvežtu iš Maldyvų, ir baseinu su bangomis. Tai tikras išsigelbėjimas nuo atšiaurių Astanos žiemų.
• Taikos ir Santarvės Rūmai (Piramidė): Taip pat Normano Fosterio suprojektuota 62 metrų aukščio piramidė yra globalios tolerancijos ir skirtingų religijų bei kultūrų dialogo simbolis. Pastato viršuje įrengta posėdžių salė, kurioje kas trejus metus renkasi pasaulio ir tradicinių religijų lyderiai. Stiklinis piramidės kupolas dekoruotas 130 balandžių atvaizdais, simbolizuojančiais Kazachstane taikiai sugyvenančias tautybes.
• Ak Orda (Aqorda) Prezidento Rūmai: Didžiuliai, sniego baltumo rūmai su mėlynu kupolu yra oficiali Kazachstano prezidento rezidencija. Tai įspūdingas, didingas statinys, atspindintis šalies valdžios galią ir stabilumą. Nors patekti į vidų turistams neįmanoma, pastatas yra vienas labiausiai fotografuojamų objektų mieste.
• Astana Opera: Klasikinės architektūros stiliaus operos ir baleto teatras, prilygstantis geriausiems pasaulio operos teatrams, tokiems kaip La Scala Milane. Prabangus interjeras, puiki akustika ir pasaulinio lygio repertuaras rodo, kad Astana siekia tapti ne tik politiniu, bet ir aukštosios kultūros centru.
• Kazachstano Nacionalinis Muziejus: Milžiniškas, modernus muziejus, kuriame pristatoma visa šalies istorija – nuo seniausių laikų iki šių dienų. Interaktyvios ekspozicijos, unikalūs archeologiniai radiniai (tarp jų ir garsusis „Auksinis žmogus“) ir meno kūriniai leidžia giliau pažinti šios didžiulės šalies kultūrą ir paveldą.

Daugiau nei tik sostinė: ekonomika, kultūra ir kasdienis gyvenimas

Astana šiandien – tai ne tik valdžios institucijų ir futuristinių pastatų miestas. Tai dinamiškas ekonomikos centras, pritraukiantis investicijas iš viso pasaulio. Čia įsikūręs tarptautinis finansų centras „Astana“ (AIFC), veikiantis pagal angliškosios teisės principus, kas suteikia investuotojams daugiau saugumo ir skaidrumo. Mieste nuolat vyksta tarptautinės parodos, forumai ir konferencijos. Vienas svarbiausių įvykių miesto istorijoje buvo 2017 metais surengta pasaulinė paroda EXPO 2017, kurios tema – „Ateities energija“. Šis renginys dar labiau įtvirtino Astanos, kaip modernaus ir į ateitį žvelgiančio miesto, įvaizdį.

Kultūrinis gyvenimas Astanoje taip pat klesti. Be jau minėtos operos ir muziejų, mieste gausu teatrų, koncertų salių, meno galerijų. Jaunimas buriasi jaukiose kavinėse, moderniuose baruose ir klubuose. Miestas stebėtinai žalias – nepaisant atšiauraus klimato, čia įkurta daugybė parkų ir skverų, o Išimo upės krantinė tapo mėgstama miestiečių pasivaikščiojimų vieta.

Tiesa, gyvenimas Astanoje turi ir kitą pusę. Greita plėtra ir milžiniškos statybos sukūrė tam tikrą socialinę atskirtį tarp senojo ir naujojo miesto gyventojų. Kai kurie kritikai teigia, kad miestas yra pernelyg sterilus, dirbtinis, jam trūksta istorinės dvasios, būdingos senosioms sostinėms. Tačiau nereikia pamiršti, kad Astana – tai augantis organizmas. Miestas, kuris dar tik kuria savo tradicijas ir ieško savo unikalios tapatybės.

Miestas, keičiantis vardus: trumpas Nur-Sultano etapas

2019 metais, po beveik 30 metų valdymo atsistatydinus prezidentui Nursultanui Nazarbajevui, jo įpėdinis Kasymas-Žomartas Tokajevas pasiūlė pervadinti sostinę pirmojo prezidento garbei. Taip Astana tapo Nur-Sultanu. Šis sprendimas sukėlė nevienareikšmišką visuomenės reakciją ir netgi protestus. Daugelis manė, kad tai – asmenybės kulto išraiška.

Vis dėlto, Nur-Sultano pavadinimas gyvavo neilgai. Po 2022 metų sausio įvykių ir politinių reformų, prezidentas Tokajevas pritarė visuomenės iniciatyvai ir grąžino sostinei istorinį, jau spėjusį prigyti Astanos vardą. Šis žingsnis buvo įvertintas kaip simbolinis atotrūkis nuo buvusios epochos ir naujo politinio etapo pradžia.

Ateities vizija: kur link juda Astana?

Astana nesustoja augti. Miesto plėtros planai numato dar ambicingesnius projektus, orientuotus į tvarias technologijas, „žaliosios“ ekonomikos principus ir aukštą gyvenimo kokybę. Planuojama toliau plėsti transporto infrastruktūrą, statyti naujus gyvenamuosius rajonus, universitetus ir mokslo centrus. Astana siekia tapti ne tik regioniniu, bet ir pasauliniu centru, traukiančiu talentus, inovacijas ir kapitalą.

Astana – tai drąsus ir sėkmingas eksperimentas. Tai miestas, įrodęs, kad politinė valia ir aiški vizija gali paversti atšiaurią stepę klestinčiu metropoliu. Tai paminklas naujajam Kazachstanui – šaliai, kuri gerbia savo klajoklišką praeitį, bet drąsiai žvelgia į ateitį. Keliautojui Astana siūlo unikalią patirtį – galimybę pamatyti, kaip gimsta ir auga XXI amžiaus sostinė, kurioje susitinka Rytų išmintis ir Vakarų technologijos, sukurdamos nepakartojamą ir įsimintiną atmosferą.